Dažnai pokalbiuose apie ugdymą girdžiu, kad didelė problema tampa pats mokymosi procesas. Nėra motyvacijos. Jaučiuosi dėkinga žmonėms, kurie apie tai kalba, nes juk šis reiškinys atsispindi žmonėse, o ypač vaikuose. Tad remiantis kitų patirtimi yra proga pagalvoti apie tai jau dabar…
Šiandien problema yra ta, kad pats laikmetis reikalauja suvokimo. O jis yra aukščiau negu mokymasis.
Mokymosi metu žmogus gauna daug informacijos. Bet tai tik žinios. Ir gan ribotos, nes įgytos per penkis jutimo organus. Be to ir greit pamirštamos, jeigu žinių nelydėjo potyriai.
,,Geriau kartą patirti, negu tūkstantį kartų apie tai girdėti”
Anksčiau žmonės daug mokėsi įvairių mokslų, nes reikėjo praplėsti žinias, daug dalykų buvo nežinomų, mistinių. O šiandien viskas aišku. Šiuolaikinis žmogus visame tame pats gyvena, visur keliauja, tyrinėja ir patiria viską jausmais.
,,Mokytis reikia visą gyvenimą”
Ugdydama savo vaikus stengiuosi mokymosi metu gautą informaciją kartu analizuoti, dėlioti kaip visa tai įsipiešia į visą gamtos sistemos planą, klausti iš kur viskas kyla, ką tai duoda žmogui ir pan. Tokiame procese žmogus ,,surūšiavęs” gautą informaciją pažįsta jį supantį pasaulį ir žino kaip gyventi, kad jame pritapti. Bet kokioje situacijoje. Jis įgauna suvokimą. Tarsi intuiciją ir visus gyvenimo reiškinius ima vertinti būtent per šį naują vertinimo tašką.
Kasdien susiduriame su naujais dalykais, tad mokymuisi vietos čia yra sočiai. Bet kodėl suaugęs žmogus to nebenori?
Nes jis apriboja save manydamas, kad nieko naujo nebegali išmokti, kad viską jau žino, patyrė. Netiki, kad gali įvykti kažkas ypatingo. Tuo suaugę ir skiriasi nuo vaikų – vaikai to noro dar nepraradę.
Tad gal vertėtų tapti vėl vaikais ir kasdien tikėtis atrasti kažką naujo ir susigrąžinti tikrąjį gyvenimo skonį, kurį perduosime ir savo vaikams?!