{"id":21102,"date":"2026-03-25T21:17:34","date_gmt":"2026-03-25T19:17:34","guid":{"rendered":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/?p=21102"},"modified":"2026-03-25T21:17:34","modified_gmt":"2026-03-25T19:17:34","slug":"gyvenimo-skoniai","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/gyvenimo-skoniai\/","title":{"rendered":"GYVENIMO SKONIAI"},"content":{"rendered":"\n<p>Silvija ramiai suka kempine ratu l\u0117k\u0161t\u0117je tai \u012f vien\u0105 pus\u0119, tai \u012f kit\u0105. Deginantis vanduo teka jai per rankas, leid\u017eiasi sustingusiais pir\u0161tais \u017eemyn.<\/p>\n\n\n\n<p>Ji \u0161iandien buvo viena. Ne ilgam. Tos kelios laisvos valandos tur\u0117jo b\u016bti \u201ejos laikas\u201c. Rytas buvo daug \u017eadantis: pro lang\u0105 \u012f kambar\u012f brov\u0117si i\u0161siilgti saul\u0117s spinduliai, praviras langas \u012fleido dr\u0117gnos \u017eol\u0117s kvap\u0105. Ji pramerk\u0117 akis, i\u0161ties\u0117 kojas, tarsi ruo\u0161t\u0173si lengvai pakilti i\u0161 lovos. \u0160viesa, v\u0117jas, kvapas &#8211; visa tai tarsi k\u0117l\u0117 jos sunk\u0173 k\u016bn\u0105 i\u0161 patal\u0173. Praviros vaiko kambario durys primin\u0117, kad \u0161iandien jai nereikia skub\u0117ti rengtis, \u0161ukuotis ir ruo\u0161ti pusry\u010di\u0173.&nbsp;<\/p>\n\n\n\n<p>Laikas sau, pagalvojo ji ir nedr\u0105siais \u017eingsneliais nu\u0161liuo\u017e\u0117 \u012f virtuv\u0119. \u0160iek tiek u\u017etruko, kol prasibrov\u0117 iki kavos aparato. J\u0173 namuose niekas kitas, tik ji, sudeda indus \u012f indaplov\u0119 ir juos i\u0161 ten i\u0161traukia. Niekas kitas nesurenka ne\u0161vari\u0173 ind\u0173 nuo stalo, jie ir t\u0105 ryt\u0105 tebeguli ten po vakarien\u0117s. Po stalu m\u0117t\u0117si pati\u017e\u0119s pomidoras, apvalioje baltoje l\u0117k\u0161t\u0117je, tarsi griuv\u0117si\u0173 kr\u016bvoje, gedo s\u016bnaus palikti vi\u0161tienos kaulai. Viena mus\u0117 vis tupin\u0117jo ir zvimb\u0117 aplink stiklines. Jose ka\u017ekada savo kompote maud\u0117si vy\u0161nios.<\/p>\n\n\n\n<p>Laikas sau, dar kart\u0105 pakartojo ji sau, apsidair\u0117, giliai atsiduso ir \u0117m\u0117 kramtyti l\u016bp\u0105. Tada \u012fjung\u0117 kavos aparat\u0105. Kambaryje pasklido \u0161vie\u017eios kavos aromatas. \u0160irdis \u0117m\u0117 plakti stipriau, jai nor\u0117josi i\u0161tirpti \u0161iame skrudint\u0173 pupeli\u0173 u\u017eburian\u010diame debesyje. Tik tiek mano gyvenime beliko? &#8211; suabejojo ji. Automati\u0161kai, tarsi jos rankos nepriklausyt\u0173 jai, pa\u0117m\u0117 butel\u012f rie\u0161ut\u0173 sirupo ir \u012fsipyl\u0117 truput\u012f \u012f kav\u0105.<\/p>\n\n\n\n<p>Gurk\u0161tel\u0117jo. Saldu. Per daug saldu. Sirupas, kaip dirbtinis apvalkalas, pasl\u0117p\u0117 tai, kas tur\u0117jo b\u016bti kartu, tikra, sodru. Silvija juto, kaip saldumas prilipo prie gomurio. Lie\u017euvio galiuku band\u0117 j\u012f nubraukti. Nepavyko.<\/p>\n\n\n\n<p>Staiga pajuto rie\u0161ut\u0173 poskon\u012f. Nuryjo seiles. Ne, tai ne rie\u0161utai. Ji pamena, kaip pas mo\u010diut\u0119 ant stalo visada b\u016bdavo pintin\u0117, pilna lazdyno rie\u0161ut\u0173. Kietas kevalas saugodavo sulting\u0105, gaiv\u0173 vaisi\u0173. Kramtant ant rie\u0161uto lik\u0119 si\u016blai vydavosi aplink dantis, bet j\u0173 kartumas tik i\u0161ry\u0161kindavo koks saldus yra prinok\u0119s lazdyno rie\u0161utas. Juos kartu su mo\u010diute ir kitais vaikais ji rinkdavo netoli esan\u010diame mi\u0161ke. Mo\u010diut\u0117 ant savo raudono dvira\u010dio \u201e\u0161pagatu\u201c prisiri\u0161davo pint\u0105 krep\u0161\u012f, ant baga\u017eo u\u017esikeldavo jos ses\u0119. Kelias vesdavo pro karvi\u0173 ganyklas. Ore visada tvyrojo \u0161lapios dirvos, nupjautos \u017eol\u0117s ir pieno kvapas. Greta kelio tek\u0117jo upelis &#8211;&nbsp; jis ir parodydavo keli\u0105 \u012f mi\u0161k\u0105.<\/p>\n\n\n\n<p>Pusbrolis b\u016bdavo atsakingas u\u017e lank\u0173 gamyb\u0105. Lazdynas tam puikiai tikdavo. Jis nulau\u017edavo \u0161akas, ilgai jas glostydavo, tikrindamas, ar nesul\u016b\u0161, ir paskui dalindavo visiems.<\/p>\n\n\n\n<p>Silvija su kitomis mergait\u0117mis \u017eaisdavo, kad ie\u0161ko stebuklingo rie\u0161uto. To vienintelio. To, kur\u012f suvalgius i\u0161sipildo norai. Jos visos, \u017einoma, nor\u0117jo to paties: i\u0161tek\u0117ti u\u017e princo, gyventi pilyje ar bent dvare. Ir taip laimingai gyventi.&nbsp;<\/p>\n\n\n\n<p>Kad ir kaip buvo smagu rie\u0161utauti, labiausiai vargino tro\u0161kulys. Gertuvi\u0173 tais laikais nebuvo, o kuris vaikas paj\u0117gs tempti kibir\u0105 rie\u0161ut\u0173 ir dar plastikin\u012f butel\u012f \u0161ulinio vandens? Reik\u0117jo kent\u0117ti. Lie\u017euvis saus\u0117davo, l\u016bpos tr\u016bkin\u0117davo, ir atrodydavo, kad daugiau nebei\u0161tversi n\u0117 \u017eingsnio.&nbsp;<\/p>\n\n\n\n<p>Bet paskui\u2026 Tas momentas, kai gr\u012f\u017edavo \u012f sodyb\u0105. Ji net dabar pajunta t\u0105 akimirk\u0105, kai metalinis kibiras panardinamas \u012f \u0161ulin\u012f, kai vanduo pakyla, sunkus, skaidrus, ir tu geri. Ilgai. Be pertraukos. Vanduo &#8211; ledinis, a\u0161trus. Toks tikras, kad net skauda dantis.<\/p>\n\n\n\n<p>Jau seniai tokio neg\u0117riau, pagalvojo ji. Kaip ir seniai nema\u010diau to seno medinio stalo. Stalo, po kurio koja mo\u010diut\u0117 vis ki\u0161davo sulankstyt\u0105 laikra\u0161\u010dio puslap\u012f. Jis visada truput\u012f klib\u0117davo, bet visi j\u012f labai myl\u0117jo.<\/p>\n\n\n\n<p>Ji v\u0117l prid\u0117jo puodel\u012f prie l\u016bp\u0173. Tas pats saldumas, tik dar labiau svetimas. Ji stov\u0117jo savo virtuv\u0117je, su savo puodeliu rankoje ir vis d\u0117l to ka\u017eko tr\u016bko. Ne laiko sau, ne \u017emoni\u0173, ne tvarkos. Ka\u017eko, kas anks\u010diau b\u016bdavo savaime arba ka\u017eko, kas dar ne\u012fvyko.<\/p>\n\n\n\n<p>Ji trumpam u\u017esimerk\u0117, tada atsimerk\u0117: ,,Ten prie to seno kliban\u010dio medinio stalo niekas neband\u0117 pagerinti skonio. Rie\u0161utai kartais b\u016bdavo kart\u016bs, vanduo ledinis. Ir gyvenimas tur\u0117jo savo skon\u012f.\u201d<\/p>\n\n\n\n<p>Kitame virtuv\u0117s gale, ant stalvir\u0161io supyps\u0117jo duonkep\u0117, paleisdama \u0161vie\u017cios duonos kvap\u0105. Silvija leidosi paskui j\u012f \u012f besvor\u0119 erdv\u0119. Mintis nukirto gurgiantis jos pilvas. Ji prav\u0117r\u0117 duonkep\u0117s dangt\u012f &#8211; garas kilo l\u0117tai ir sunkiai. I\u0161trauk\u0117 duon\u0105, ji tokia mink\u0161ta. Tada prisimin\u0117, kad vakar ji nieko nedar\u0117: ned\u0117jo milt\u0173, cukraus, druskos ir mieli\u0173, nepyl\u0117 vandens ir aliejaus, nenaudojo d\u017eiovint\u0173 spanguoli\u0173 ir chia s\u0117kl\u0173. Pir\u0161tai trumpam sustingo ant garuojan\u010dios duonos. Ka\u017ckas visgi pagalvojo. Ne apie duon\u0105, o apie j\u0105.&nbsp;<\/p>\n\n\n\n<p>Ji atpl\u0117\u0161\u0117 gabal\u0117l\u012f duonos, atsargiai tryn\u0117 tarp dant\u0173. Kar\u0161ta, per kar\u0161ta. Ji kramt\u0117 l\u0117tai. Ka\u017ekas v\u0117l tikro? Skruostais pasileido b\u0117gti s\u016brios a\u0161aros. Silvija leido joms susigerti \u012f duon\u0105.&nbsp;<\/p>\n\n\n\n<p>Staiga ka\u017ekas prav\u0117r\u0117 duris.<\/p>\n\n\n\n<p>&#8211; Mama, tu \u010dia? &#8211; pasigirdo s\u016bnaus balsas.<\/p>\n\n\n\n<ul class=\"wp-block-list\"><\/ul>\n\n\n\n<p>Moteris nubrauk\u0117 a\u0161aras mar\u0161kini\u0173 rankove:<\/p>\n\n\n\n<p>&#8211; A\u0161 virtuv\u0117je! &#8211; tarsi nieko neb\u016bt\u0173 \u012fvyk\u0119. &#8211; J\u016bs jau namie? &#8211; nuleido akis \u017eemyn ir prad\u0117jo plauti indus.&nbsp;<\/p>\n\n\n\n<p>&#8211; Tu ne\u012fsivaizduoji, kok\u012f robot\u0105 pas teti darbe mat\u0117m! B\u016btinai tur\u0117siu tok\u012f sukonstruoti, jis turi tokius \u010diuptuvus\u2026 &#8211; rod\u0117 dideliais rank\u0173 mostais,&nbsp; &#8211; jais paima stiklus ir kelia \u012f ka\u017ekoki\u0105 didel\u0119 d\u0117\u017e\u0119. T\u0117tis sak\u0117, kad kit\u0105kart leis man paspausti tuos didelius \u017ealius mygtukus.<\/p>\n\n\n\n<ul class=\"wp-block-list\"><\/ul>\n\n\n\n<p>Silvija ramiai suka kempine ratu l\u0117k\u0161t\u0117je tai \u012f vien\u0105 pus\u0119, tai \u012f kit\u0105. Deginantis vanduo teka jai per rankas, leid\u017eiasi sustingusiais pir\u0161tais \u017eemyn.<\/p>\n\n\n\n<p>&#8211; Mh.. &#8211; suspaudusi l\u016bpas i\u0161leid\u017cia Silvija.&nbsp;<\/p>\n\n\n\n<p>&#8211; Mama, tu verki? &#8211; dvi smalsios ma\u017eos akys \u017evelgia tiesiai \u012f j\u0105.&nbsp;<\/p>\n\n\n\n<p>&#8211; Sapnavau blog\u0105 sapn\u0105, &#8211; sumeluoja, &#8211; tai patiko i\u0161vyka?<\/p>\n\n\n\n<p>&#8211; Taip, tik\u2026 &#8211; nutyla &#8211; nor\u0117jau, kad tu tai pamatytum.<\/p>\n\n\n\n<ul class=\"wp-block-list\"><\/ul>\n\n\n\n<p>Moteris trumpam sustoja, vanduo vis dar teka. Tada u\u017esuka \u010diaup\u0105:<\/p>\n\n\n\n<p>&#8211; Parodyk &#8211; tyliai pasako.<\/p>\n\n\n\n<ul class=\"wp-block-list\"><\/ul>\n\n\n\n<p>Berniukas akimirksniu atgyja.<\/p>\n\n\n\n<p>&#8211; \u017di\u016br\u0117k! &#8211;&nbsp; jis v\u0117l rodo rankomis, dar didesniais mostais. &#8211;&nbsp; \u010cia jis taip paima, paskui pakelia, o tada\u2026<\/p>\n\n\n\n<ul class=\"wp-block-list\"><\/ul>\n\n\n\n<p>Silvija \u017ei\u016bri \u012f j\u012f. Jis toliau pasakoja, pamir\u0161ta, kartoja i\u0161 naujo. Nesvarbu. Ji pritupia ant keli\u0173 ir apkabina s\u016bn\u0173. I\u0161 prad\u017ci\u0173 lengvai, tarsi trapiausi\u0105 pasaulyje b\u016btyb\u0119. V\u0117liau nepajunta kaip jos k\u016bnas ima traukti vaik\u0105 artyn sav\u0119s. Ji ima uostyti jo plaukus &#8211; kvepia v\u0117ju, laisve; tiesiog kvepia juo. Kaip gali ketveri\u0173 met\u0173 gyvenimas sutilpti vaiko plaukuose? &#8211; trumpam \u0161m\u0117steli mintis.<\/p>\n\n\n\n<p>Ji u\u017csimerkia. Ir staiga viskas susimai\u0161o. Prie\u0161 akis ima kilti prisiminimai, kaip kino kadrai vieni kei\u010dia kitus.&nbsp; Ka\u017ekas kr\u016btin\u0117je tai suspaud\u017eia, tai atleid\u017cia. \u0160irdyje mai\u0161osi baim\u0117, laim\u0117, pyktis, malonumas, tu\u0161tuma, laukimas, viltis, r\u016bpestis. Visa tai virsta \u012f vis labiau tir\u0161t\u0117jant\u012f jausm\u0105, kuris l\u0117tai skverpiasi \u012f krauj\u0105 ir u\u017cpildo jos vis\u0105 k\u016bn\u0105 pilnatv\u0117s jausmu.<\/p>\n\n\n\n<p>U\u017e kampo ka\u017ekas sukreb\u017eda. Silvija pakelia akis. Ten stovi jos vyras, atsir\u0117m\u0119s \u012f sien\u0105 ir stebintis \u0161\u012f motinos ir vaiko pokalb\u012f. Ji nusi\u0161ypso, jis atsako tuo pa\u010diu. Kur\u012f laik\u0105 ji dar laiko abiej\u0173 \u017evilgsn\u012f. Ir tada netik\u0117tai v\u0117l prisimena vaikyst\u0117s \u017eaidim\u0105: mi\u0161kas, rie\u0161utai, tas vienintelis, kuris i\u0161pildo. Spaud\u017eia delnus &#8211; tu\u0161\u010dia, tik duonos trupiniai ant grind\u0173. Ji nusijuokia sau, beveik be garso. Ir staiga viskas susijungia.&nbsp; Ka\u017ekuris rie\u0161utas visgi buvo.&nbsp;<\/p>\n\n\n\n<hr class=\"wp-block-separator has-alpha-channel-opacity\"\/>\n\n\n\n<p><em>I\u0161 k\u016brybini\u0173 ra\u0161ymo dirbtuvi\u0173 pas Sandr\u0105 Bernitait\u0119<\/em><\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>Silvija ramiai suka kempine ratu l\u0117k\u0161t\u0117je tai \u012f vien\u0105 pus\u0119, tai \u012f kit\u0105. Deginantis vanduo teka jai per rankas, leid\u017eiasi sustingusiais pir\u0161tais \u017eemyn. Ji \u0161iandien buvo viena. Ne ilgam. Tos kelios laisvos valandos tur\u0117jo b\u016bti \u201ejos laikas\u201c. Rytas buvo daug \u017eadantis: pro lang\u0105 \u012f kambar\u012f brov\u0117si i\u0161siilgti saul\u0117s spinduliai, praviras langas \u012fleido dr\u0117gnos \u017eol\u0117s kvap\u0105. [&hellip;]<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":21101,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_uag_custom_page_level_css":"","site-sidebar-layout":"default","site-content-layout":"","ast-site-content-layout":"default","site-content-style":"default","site-sidebar-style":"default","ast-global-header-display":"","ast-banner-title-visibility":"","ast-main-header-display":"","ast-hfb-above-header-display":"","ast-hfb-below-header-display":"","ast-hfb-mobile-header-display":"","site-post-title":"","ast-breadcrumbs-content":"","ast-featured-img":"","footer-sml-layout":"","ast-disable-related-posts":"","theme-transparent-header-meta":"","adv-header-id-meta":"","stick-header-meta":"","header-above-stick-meta":"","header-main-stick-meta":"","header-below-stick-meta":"","astra-migrate-meta-layouts":"default","ast-page-background-enabled":"default","ast-page-background-meta":{"desktop":{"background-color":"var(--ast-global-color-4)","background-image":"","background-repeat":"repeat","background-position":"center center","background-size":"auto","background-attachment":"scroll","background-type":"","background-media":"","overlay-type":"","overlay-color":"","overlay-opacity":"","overlay-gradient":""},"tablet":{"background-color":"","background-image":"","background-repeat":"repeat","background-position":"center center","background-size":"auto","background-attachment":"scroll","background-type":"","background-media":"","overlay-type":"","overlay-color":"","overlay-opacity":"","overlay-gradient":""},"mobile":{"background-color":"","background-image":"","background-repeat":"repeat","background-position":"center center","background-size":"auto","background-attachment":"scroll","background-type":"","background-media":"","overlay-type":"","overlay-color":"","overlay-opacity":"","overlay-gradient":""}},"ast-content-background-meta":{"desktop":{"background-color":"var(--ast-global-color-5)","background-image":"","background-repeat":"repeat","background-position":"center center","background-size":"auto","background-attachment":"scroll","background-type":"","background-media":"","overlay-type":"","overlay-color":"","overlay-opacity":"","overlay-gradient":""},"tablet":{"background-color":"var(--ast-global-color-5)","background-image":"","background-repeat":"repeat","background-position":"center center","background-size":"auto","background-attachment":"scroll","background-type":"","background-media":"","overlay-type":"","overlay-color":"","overlay-opacity":"","overlay-gradient":""},"mobile":{"background-color":"var(--ast-global-color-5)","background-image":"","background-repeat":"repeat","background-position":"center center","background-size":"auto","background-attachment":"scroll","background-type":"","background-media":"","overlay-type":"","overlay-color":"","overlay-opacity":"","overlay-gradient":""}},"footnotes":""},"categories":[185],"tags":[],"class_list":["post-21102","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-istraukos-is-moters-gyvenimo-knygos"],"uagb_featured_image_src":{"full":["https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/wp-content\/uploads\/2026\/03\/99e04b11-b14a-4e92-8088-a4d0c66293e5.jpg",1366,683,false],"thumbnail":["https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/wp-content\/uploads\/2026\/03\/99e04b11-b14a-4e92-8088-a4d0c66293e5-800x683.jpg",800,683,true],"medium":["https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/wp-content\/uploads\/2026\/03\/99e04b11-b14a-4e92-8088-a4d0c66293e5-800x400.jpg",800,400,true],"medium_large":["https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/wp-content\/uploads\/2026\/03\/99e04b11-b14a-4e92-8088-a4d0c66293e5-768x384.jpg",768,384,true],"large":["https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/wp-content\/uploads\/2026\/03\/99e04b11-b14a-4e92-8088-a4d0c66293e5-1024x512.jpg",1024,512,true],"1536x1536":["https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/wp-content\/uploads\/2026\/03\/99e04b11-b14a-4e92-8088-a4d0c66293e5.jpg",1366,683,false],"2048x2048":["https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/wp-content\/uploads\/2026\/03\/99e04b11-b14a-4e92-8088-a4d0c66293e5.jpg",1366,683,false]},"uagb_author_info":{"display_name":"iMami","author_link":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/author\/roberta-rumbutienegmail-com\/"},"uagb_comment_info":0,"uagb_excerpt":"Silvija ramiai suka kempine ratu l\u0117k\u0161t\u0117je tai \u012f vien\u0105 pus\u0119, tai \u012f kit\u0105. Deginantis vanduo teka jai per rankas, leid\u017eiasi sustingusiais pir\u0161tais \u017eemyn. Ji \u0161iandien buvo viena. Ne ilgam. Tos kelios laisvos valandos tur\u0117jo b\u016bti \u201ejos laikas\u201c. Rytas buvo daug \u017eadantis: pro lang\u0105 \u012f kambar\u012f brov\u0117si i\u0161siilgti saul\u0117s spinduliai, praviras langas \u012fleido dr\u0117gnos \u017eol\u0117s kvap\u0105.&hellip;","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/21102","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=21102"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/21102\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":21103,"href":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/21102\/revisions\/21103"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/wp-json\/wp\/v2\/media\/21101"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=21102"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=21102"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/ugdymasirauklejimas.lt\/home\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=21102"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}