Po apsilankymo teatre, namuose užgimė nauja dvasia – vaidyba. Vienas iš pratimų buvo išsiaiškinti kokius pagrindinius bruožus turi dažniausiai pasakose sutinkami gyvūnai (katinas, šuo, lapė, vilkas, kiškis, pelė). Vaikams buvo sunku suprasti ką reiškia ,,gyvūno bruožai”. Jiems šuo yra šuo. Gyvūnas, kuris loja, griaužia kaulus ir gaudo savo uodegą. Tad teko paplušėti, kol pavyko perteikti patį konceptą.
Pradėjau nuo to, kad animaciniuose filmukuose gyvūnai yra sužmoginami: kalba, jaučia, svajoja ir pan.. Visa tai yra tik žmogui būdingos savybės. Tačiau, kai kurie suaugusieji mano, jog vaikams smagiau žiūrėti į mažą kačiuką negu berniuką. Taip pat, gyvūnų pasaulis įvairiškesni, tad galima praplėsti filmo vietoves, siužetą. Tačiau gyvūnai visada atspindi vienokį ar kitokį bruožą (aptarėme kelis jiems žinomus personažus kaip batuotas katinas, žaltys, šunyčiai ir pan.). Vaikai gan lengvai įvardijo, kurie geri, kurie apsukrūs ir t.t. Taigi, pirmas etapas įgyvendintas! Supratome, ką reiškia bruožai, savybės.
Tuo naudojasi teatro aktoriai, knygų ir filmų kūrėjai. Pavyzdžiui, iliustratoriai piešdami kokį žmogų personažą, pirmiausia pagalvoja į kokį gyvūna jis panašus. Tada atitinkamai piešia jo formas, veido bruožus.
Kad tai aiškiau parodyti, atspausdinau skirtingų mimikų katinus ir šunis. Tada kartu sprendėme, kokios savybės jiems būtų būdingos. Nuotraukos kalba pačios už save 🙂
Galiausiai variavome balsais. Imituodami kalbančius šunis, kartojome žodžius: ,,Aš noriu kaulo”. Keitėme tik intonaciją ir nuotaiką. Tą patį atlikome ir su katėmis. Vienu momentu pastebėjau, kaip sužibo vaikų akys. ,,O, taip! – pagalvojau – jie suprato!”
Tada beliko pažaisti su kūno judesiais. Ant lapelio surašiau gyvūnus ir traukėme vienas paskui kitą. Reikėjo pereiti kambarį įsijautus į to gyvūno vaidmenį. Buvo smagūs trenažas.
Labai tikiuosi, kad po šiandienos užsiėmimo vaikai kitaip vertins sužmogintus gyvūnus…