(Neprofesionalus vertimas iš anglų kalbos (šaltinis: https://www.moteaco.org/albums)
Aš pasakojau jums istoriją kaip susikūrė žemė. Kalbėjome kaip joje atsirado augalai ir gyvūnai, kaip apsigyveno pirmieji žmonės. Šiandien noriu papasakoti istoriją, kuri nutiko jau po to, kai žmonės apsigyveno žemėje. Neįmanoma nusakyti prieš kiek metų įvyko ši istorija, bet tai buvo labai seniai! Bet ir nesvarbu, svarbu, kad tai tikra istorija.
Kuomet žemėje gyveno pirmieji vyrai ir moterys, jiem reikėjo daugelio dalykų: maisto, pastogės ir drabužių. Tai buvo labai seniai, tad nebuvo dar maisto turgelių ar rūbų parduotuvių. Nebuvo net namų, kuriuose gyventų žmonės. Nepaisant to, žemė buvo pasiruošusi žmonėms. Labiau išsivysčiusių smegenų ir vaizduotės dovana jiems labai gerai pasitarnavo, kai žmonės ieškojo ko jiems reikėjo. Jie pasakojo vienas kitam kur ir ką rado. Galbūt jie naudojo gestus, o gal gestų ir garsų kombinacijas. (Demonstruojame keletą gestų ir garsų bandydami parodyti kryptį ir maistą)
Tokia sistema daug metų veikė puikiai. Galiausiai atsirado problema. Jeigu žmogus rado kažką gero suvalgyti – tarkim, žuvies tvenkinyje – ir niekas kitas nebuvo ten buvęs, tai ką daryti? Galbūt jis galvojo: ,,kaip man papasakoti apie tai, ką radau?”. Pirmykštis žmogus neišsprendė šios problemos, bet kažkas tai padarė!
Mes nežinome nei kas, nei kada, bet kažkas sugalvojo sukurti piešinį. Piešinys pasakojo istoriją geriau nei garsai ar gestai galėjo tai padaryti.
(Rodome piktogramą)
Turbūt žmonės piešė tokius paveiksliukus labai ilgai. Piešiniai atspindėjo kas buvo svarbu ir ką kiti žmonės turėjo žinoti. Pavyzdžiui, medžiotojui reikėjo užfiksuoti, kad netoli tam tikros olos buvo pastebėti 10 gyvūnų. Jis ant olos galėjo nupiešti gyvūną su 10 brūkšniukų po juo ir taip užrašyti žinutę.
(Rodome medžiotojo piktogramą)
Laikas bėgo ir senovės žmonės tęsė paveiksliukų piešimą. Kai kurie jų piešiniai buvo labai gražūs. Mes tai žinome, nes keletas iš jų, nupieštų labai seniai, buvo rasti ant urvų sienų visame pasaulyje.
(Rodome urvų tapybą)
Dar prabėgo laikas. Tam tikru istorijos periodu, kažkur apie 5,000 metų atgal, šiaurės Afrikoje, šalia Nilo upės kranto gyveno grupelė žmonių, vadinamų Egiptiečiais. Jie sukūrė daug piešinių: kai kurie buvo iškalti akmenyje, kai kurie tapyti ant akmens ir kai kurie piešti ant popieriaus.
Akmenis rinkdavo nuo žemės, kurioje gyveno. O popierius buvo gaminamas iš papiruso augalo, iš šalia upės augančios nendrės. Pirmiausia, ant to popieriaus piešinius piešdavo teptuku, o vėliau naudojosi parkeriu (plunksna) užrašyti savo paveiksliukų žinutes.
(Rodome hieroglifus)
Turbūt gali įsivaizduoti, kad žmonės būdavo kartais sutrikę dėl tų paveiksliukų žinučių. Nes buvo labai sunku suprasti žinutę, kai žmonės pradėjo naudoti tą patį piešinį skirtingai reikšmei, visai kaip Egiptiečiai darė. Pavyzdžiui, kojos paveiksliukas galėjo reikšti:
- Objektą, tiesiogiai reiškiantį koja;
- Idėją, reiškiančią ,,bėgti”, nes koja naudojama bėgimui;
- Žodį kaip ,,greitai”.
(Rodome paveiksliuką su skirtingais hieroglifais)
Panašiu laikotarpiu, Šiaurės Afrikoje, aplink Viduržemio jūrą gyveno žmonės,
vadinami Finikiečiais. Jie plaukiojo po Viduržemio jūrą ir pardavinėjo daug dalykų: dramblio kaulus, prieskonius, smilkalus, sidabrą, ornamentus, stiklą ir vieną labai labai ypatingą dalyką. Tik finikiečiai pardavinėjo tą ypatingą dalyką. Kas tai? Tai buvo reti purpuriniai (violetiniai) dažai, kaip mes naudojame rūbams dažyti.
Kažkokiu būdu jie atrado, kad tam tikrų vėžiagyvių kiaute buvo mažytė ryškiai raudonos spalvos dalelė, kurią jie galėjo naudoti kaip dažus. Milijonai šių vėžiagyvių buvo surenkami ir visi kartu sutraiškomi, kad pagamintų dažus. Kadangi juos gauti buvo sunku- juos turėjo tik finikiečiai – dažai buvo labai brangūs. Tik kilmingi ir labai turtingi žmonės galėjo sau leisti nudažyti savo rūbus šia gražia spalva. Finikiečiai buvo šių dažų atradėjai ir jų gaminimo paslaptis buvo griežtai saugoma. Finikiečiams buvo labai svarbūs šie triano purpuriniai dažai, bet ne todėl jie yra šios istorijos dalis. O štai kodėl: Finikiečiai vykdė prekybą su Egiptiečiais, kurie jau naudojo paveikslėlius, vaizduojančius ir garsus, ir daiktus.
Būdami pirkliais, finikiečiai ieškojo greito ir tikslaus prekybos fiksavimo būdo, todėl jie „pasiskolino“ (gana sumaniai) tik egiptiečių garsų paveikslėlius. Tokio tipo paveiksliukai (simboliai) galėjo išreikšti daug skirtingų dalykų, nuo idėjos iki pinigų sumos. Geriausia, kad šie simboliai palengvino paaiškinimus, kas turėta galvoje, nes žmonės, kalbėję vienas su kitu, sutiko, kad tam tikri garsai reiškia tam tikrus dalykus. Tam tikras garsas reiškė tam tikrą dalyką. Finikiečiai sužinojo tai, ką tu sužinojai, kuomet susipažinai su šiurkščiosiomis raidėmis – tam tikras ženklas skamba kaip tam tikras garsas.
(Rodome finikiečių abėcėlę)
Nors Finikiečiai buvo pirmieji, naudoję ką mes žinome kaip abėcėlę, tačiau galbūt tu neatpažįsti jų raidžių. Bet tai dar ne istorijos pabaiga. Matai, Romėnai buvo pirmieji, kurie šias raides pavadino abėcėle. Romėnų raidės yra tos, kurias tu pažįsti. Šiurkščiosios raidės, kurias tu mokaisi, yra beveik tokios pat kaip Romėnų raidės.
(Rodome Graikų, Romėnų ir šių laikų abėcėlę)
Pameni kaip aš anądien perskaičiau tau knygos pavadinimą? Tai buvo Finikiečiai, kurie pirmieji išrado rašymo idėją tik garsais ant popieriaus. Jiems nereikėjo piešti objekto piešinio, tik garsų ženklus.
Žmonės ir šiandien naudojasi šia idėja. Kai tu rašai istoriją, tu rašai raides, kurios sukuria žodžio, kurį nori užrašyti, garsą. Ir kada tu skaitai, tu atpažįsti abėcėlės raidžių sukuriamus garsus.
Kadangi finikiečiai atpažino garsų abėcėlę, knygos, kurią skaitėme, autorius galėjo parašyti knygą.
Tai štai tokia yra rašto kilmės istorija.
(O kaip ją pristatėme mes rasite čia: https://ugdymasirauklejimas.lt/home/rasto-kilme/)