Neprofesionalus vertimas iš anglų kalbos (šaltinis)
Ar pamenate kaip kalbėjome apie žmonių atsiradimą? Pirmiausia atsirado visata, tada susiformavo žemė. Vėliau atsirado gyvybė ir, kai viskas buvo paruošta, žemėje atsirado pirmieji žmonės.
Taip pat kalbėjome apie žmones ir rašto kilmę. Kaip mums pasisekė, kad finikiečiai padovanojo mums dovaną – abėcėlę!
Šiandien kalbėsime kaip mes rašome skaičius. Kaip ir rašto kilmės istorija, taip ir ši paminės daugybę žmonių ir pasakos apie skirtingus laiko periodus.
Štai tokia yra istorija apie skaitmenis:
Nesunku įsivaizduoti, kad kai vyras ir moteris pradėjo kalbėti vienas su kitu, jie naudojo žodžius, kurie pasakė daiktų, kuriuos jie naudojo ar jiems reikėjo skaičių. Tie senovės žmonės turėjo tokį patį pokalbį kalbėti apie skaičius kaip ir mes. Jiems reikėjo žinoti kiek netoliese yra gyvūnų medžioklei. Jiems reikėjo žinoti kokio dydžio tie gyvūnai buvo: kuo didesni gyvūnai, tuo mažiau jų sumedžioti reikėjo! Jiems reikėjo žinoti kokį kiekį maisto supakuoti ruošiantis kelionei arba kiek ilgai truks kelionė. Tiesą pasakius, tie, kurie studijavo daug žmonių grupių kalbas, atrado, kad kiekviena kalba turėjo žodžius, kurie nusako skaičius. Įdomu, kad vienos kalbos naudoja ,,vienas, du, trys”, o kai kurios ,,tik, keletas”, bet visos kalbos turėjo savo būdus išreikšti skaičius. Turbūt tai tiesa, kad visi žmonės, nesvabu kada ir kur jie gyveno, turi kažkokį skaičių suvokimą.
Vėlgi, nėra kaip tiksliai nusakyti kaip apie skaičius iš tikro kalbėjo senovės žmonės, bet mes galime įsivaizduoti. Tarkim klausimas ,,kiek briedžių tu matei?”. Žmogus galėtų atsakyti parodydamas kiekį akmenimis, pagaliukais ar pirštais. Žmonės savo kasdieniniame gyvenime stebėjo pagrindinius dalykus. Galime būti tikri, kad žmonės jau nuo senų laikų skaičiavo ir naudojo skirtingus būdus atsiminti ir parodyti daiktų kiekius.
Panašu, kad žmonės daugybę metų kalbėjo apie skaičius iki kol jiems prireikė juos užrašyti. Mes jau kalbėjome apie finikiečių prekybininkus (gyvenusius kaźkur 3000 metų prieš Kristų), kurie išrado lengvą būdą užrašyti žodžius. Taip pat tikėtina, kad žmonės kalboje vartojo žodžius skaičiams ir toliau skaičiavo akmenimis, pagaliukais ar pirštais, kol sugalvojo ženklus konkretiems skaičiams.
Kada ir kur senovės žmonės naudojo rašytinius ženklus, kuriuos naudojame skaičių žodžiams?
Prieš 5000 metų tarp dviejų upių gyveno šumerai. Jų šalis vadinosi Mesapotamija. Mes turime įrašus, kad maždaug prieš 3000 metų pr. Kr. Šumerai mokėjo skaityti, rašyti ir jie turėjo skaičių užrašymo būdą. Jų rašymo būdas – dantiraštis (pleišto formos), nes jie naudojo lazdą, kurią, spausdami į molio lenteles, padarydavo pleišto formos žymes.
Egzistavo ir kita grupė žmonių, babiloniečiai, kurie gyveno šiek tiek vėliau už šumerus, bet kurie taip pat naudojo dantiraštį. Babiloniečiai taip pat gyveno tos pačios upės slėnyje. Jie naudojo tokį rašymo būdą, nes buvo apstu molio, iš kurio gamino savo molio lenteles. Mes turime išlikusius babiloniečių skaičių rašymo įrašus dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad jie buvo prekybininkai, taigi jie daug užrašinėjo ir saugojo daug įrašų. Antra priežastis yra ta, kad jie gyveno sausoje, karštoje pasaulio dalyje. Jų molio lentelės su užrašais tvirtai išdžiūvo karštoje saulėje ir taip išsilaikė amžiais.
Mes taip pat turime įrašų ir apie egiptiečių, žmonių, kurie gyveno panašiu laikotarpiu kaip ir babiloniečiai ir kurie taip pat buvo prekybininkai, skaičių rašymą. Ar pamenate kaip kalbėjome apie jų rašymą paveiksliukais, vadinamą hieroglifais? Įdomus dalykas apie egiptiečius yra tas, kad jie turėjo ypatingus paveiksliukus labai dideliems skaičiams. Jie netgi turėjo paveiksliuką ,,milijonui”! Jis atrodė panašiai kaip: (pakeliame rankas į viršų) tai vaizdavo apstulbusi žmogų, panašiai kaip kad tu pasakytum ,,wow”! Galbūt jie buvo labai geri pirkliai.
O dabar apie graikus, kurie gyveno truputį vėliau. Jie naudojo pirmąsias savo skaičių pavadinimų raides, kad užrašytų skaičių. Pavyzdžiui, Graikų žodis penkiems yra ,,penta”, taigi penki buvo užrašomi kaip graikų raidė pi (parašome pi simbolį).
Romėnai taip pat naudojo kai kuriuos pirmųjų raidžių simbolius, bet jie išrado ir kitokius ženklus. Pavyzdžiui, jie rašė ,,X”, reiškiantį,,10”. Galbūt ženklas gimė iš abiejų rankų nykščių sukryžiavimo. Atkreipkite dėmesį kaip sukryžiuoti nykščiai atrodo kaip ,,X”. (Parodome). Romėnų skaičių užrašymo būdas buvo naudojamas tarp pirklių Europoje iki 18 amžiaus. Turbūt dėl to, kad su romėnų skaičiais sudėties ir atimties veiksmai buvo labai lengvi, o pirkliai nenorėjo sudėtingų dalykų.
Įdomu, ką būtų verta pažymėti yra tai, kad babiloniečiai, egiptiečiai, graikai ir romėnai naudojo tą patį simbolį skaičiui ,,1”. Beveik taip pat kaip ir mes:
Atsiminkite, kad ši istorija pasakoja kada ir kur atsirado skaičių simboliai, kuriuos mes naudojame. Taigi, o kas žinoma apie likusius skaičius, kuriuos jūs apvedžiojate šiurkščiųjų raidžių lentelėse?
Pirmieji įrašai, atitinkantys mūsų skaičių rašybą, buvo rasti Indijoje, naudoti indų. Ženklai buvo rasti daugiau nei prieš 2000 metų išraižyti urvų sienose! Nė vienas iš tų ženklų nebuvo ,,Nulis” (įrašai rodo, kad indai ženklą nuliui išrado po 1000 metų).
Klausimas: kaip tie simboliai atkeliavo pas mus iš Indijos? Mes žinome, kad žmonės iš Indijos vystė prekybą su žmonėmis iš Arabijos. Pirkliai, kurie atkeliavo iš Indijos atsivežė ir savo skaičių užrašymo būdą. Bet žmonėms, gyvenantiems Arabijoje, nereikėjo naujo būdo užrašyti skaičius. Jie jau turėjo savo, kuriame buvo ir skaičius ,,nulis”. Kodėl jie turėtų keisti savo būdą, kuris jiems puikiai veikė? Nepaisant to, vienas arabų mokslininkas manė, kad Indų būdas užrašyti skaičius buvo sumanus ir naudingas. Jis parašė mažą knygelę apie indų skaitmenų rašymą, kuri prieš 1000 metų atrado savo kelią į Europą. Mes tai žinome, nes iš tų pačių simbolių atsirado rašyba Europoje, 976 m. rankraščiu parašytame dokumente. Kadangi knyga atkeliavo iš Arabijos, simboliai buvo vadinami arabų skaitmenimis.
Egzistuoja įrašai, kad tie lenkti arabiški skaitmenys daugybe metų buvo kopijuojami ranka. Pirkliai naudojo romėniškus skaičius galbūt todėl, kad jie buvo tiesiomis linijomis ir todėl buvo maža klaidų tikimybė.
Buvo ir kita romėniškų skaičių, kurie dar neturėjo ,,nulio”, naudojimo priežastis.
Prekybininkai pridedant ir atimant naudojo skaičiavimo rėmelius, todėl jiems nereikėjo „nulio“. ,,Nulis” tiesiog reiškė, kad ant skaičiavimo rėmelio nebuvo nė vieno karuoliuko. Laikas bėgo, buvo užrašoma daugiau ir daugiau įrašų, tad ,,nulis” tapo reikalimgas. Jeigu ,,1” reiškė vienas, tai kaip prekybininkams pasakyti vienas šimtas ar vienas tūkstantis, ar dar daugiau?
Europoje atsiradus spausdinimo mašinėlėms (apie 1450 m.) spausdintuose įrašuose buvo mažesnė klaidų tikimybė. ,,Nulis” leido užrašyti bet kokį skaičių ir būti tikriems ką skaičius reiškė. Po to europiečiai pradėjo naudoti arabiškus skaitmenis. Yra 1442 m. rankraštinis dokumentas, kuriame skaitmenys užrašyti beveik taip pat, kaip ir mes rašome juos.
Nuo to laiko skaitmenų simboliai labai nepasikeitė.
Štai tokia istorija kaip skaitmenų rašymas atkeliavo pas mus.