Dar labai daug kam yra naujiena, kad Lietuvoje jau galima nauja mokymosi forma – ugdymas šeimoje. Tai nėra namų mokymas (kai vaikas dėl ligos ar kitokių sveikatos sutrikimų yra mokomas namuose), tai nėra ir nuotolinis mokymasis (kai vaikas mokomas taip kaip mokykloje tik namuose). 

Ugdymas šeimoje – tai kiekvienos šeimos individulus mokymosi procesas, remiantis bendrąją ugdymo programa bei palaikant glaudžius ryšius su pasirinkta mokykla. 

Ugdymas šeimoje dar turi atrasti savo paveikslą Lietuvoje. O kol šeimos jį tyliai ir kantriai kuria, didžioji visuomenės dalis renkasi jai suvokiamis vaizdinius. Kažkam tai atrodo nuotolinis mokymasis, kažkam tai mokykla namuose, kažkam tai beprotybė ir pati didžiausia nesąmonė. 

O mums tai nepakrtojama gyvenimo dovana. Matyti kaip gimsta vaikų pasauliai, skirtingi ir įdomūs, kaip keičiuosi pati ir mano požiūris. Turėti galimybę būti šalia savo vaikų ir aptarnauti jų tobulėjimą. Domėtis žmogumi, jo psichologija, sąveika su kitais žmonėmis bei sąveika su gamta. 

Ugdymas šeimoje leidžia įsigilinti į dalykus tiek, kiek reikia, jog suvoktum juos ir protu, ir širdimi. Vis sieki geresnės gyvenimo kokybės, prasmės. Kuri saugias aplinkas ne tik savo vaikams, bet ir jų draugams. Tai aktyvus gyvenimas, suteikiantis pilnatvės jausmą ir apsaugantis nuo per didelio susirūpinimo tik savimi. Man tai kažkas kilnaus ir didingo. Tai investicija ne tik į mano, vaikų ar anūkų gyvenimą. Po galais, tai juk bandymas padaryti teigiamus pokyčius ateities kartoms!

Ugdymą matau kaip ilgalaikį procesą, kuriame palaipsniui vaikas įgauna žinių ir įgūdžių. Labai pikta klausyti komentarus mokytojų, mokyklų steigėjų ar kitų ,,specialistų”, kurie vos praėjus trims metams nuo ugdymo šeimoje įstatymo priėmimo mūsų šalyje jau viešai vertina vaikus, ugdomus šeimoje, kaip nesėkmingus. O jų tėvus – nekompetetingus. 

Aš manau, kad akademinius rezultatus galima bus vertinti tik tada, kai ugdymo šeimoje mokymosi formą taikančios šeimos keliaus laikyti valstybinių egzaminų, rinksis aukštąsias mokyklas ir pan. Beje, maža, bet vertingiausia smulkmena ta, kad tėvai ugdo vaikus šeimoje ne tik ,,pažymiui”. Dauguma šeimų orientuotos į vaiko asmenybę, į jo pasaulėžiūros formavimą. Taigi, ugdymas tampa svarbi vaiko auklėjimo dalimi.

Štai kodėl pirmoje klasėje vertinti vaiką dar anksti. Smagu, kai sekasi. Bet argi nėra gerai ir mokėti tvarkytis su klaidomis? Noriu, kad vaikas žinotų, kad mokymasis yra ilgas bėgimas, o ne sprintas, kur ,,iškaliau” tam kartui ir užverčiau tą puslapį. Juk mokytis teks visą gyvenimą.

Savo ugdymo procese bandau atrasti būdų kaip perteikti vaikams visų dalykų sąsajas, jų panaudojimą kasdieniniame gyvenime. Džiaugiuosi, kad atsiranda vadovėlių autorių, bandančių suskaldytus dalykus sujungti į vientisą sistemą. Tiesiog integralaus pasaulio veikimo suvokimas šiandien tampa ,,must” dalyku. Nenoriu, kad vaikai ,,sklęstu” nepažįstamoje ir nevaldomoje erdvėje, nesuvokdami kas dedasi. Tai varo į neviltį, depresiją, beprasmybę. Noriu, kad bent jau sugebėtų susiorientuoti link kur juos ,,vaiko” gamta. 

Aukšti siekiai. Žinau. Bet nepasinaudoti tokia galimybe būtų nedovanotina klaida. 

Taigi, neužsidarau savęs namuose su vaikais nelaiminga, o priešingai – išsilaisvinu save iš dirbtinai suformuotų šablonų ir leidžiu sau būti moterimi, apie kurią dar mokysimės mokyklos vadovėliuose. Kas žino, gal greta išnykusių dinozaurų.