Mums ugdymas šeimoje nepakartojama gyvenimo dovana. Matyti kaip gimsta vaikų pasauliai, skirtingi ir įdomūs, kaip keičiuosi pati ir mano požiūris. Turėti galimybę būti šalia savo vaikų ir aptarnauti jų tobulėjimą. Domėtis žmogumi, jo psichologija, sąveika su kitais žmonėmis bei sąveika su gamta.
Ugdymas šeimoje leidžia įsigilinti į dalykus tiek, kiek reikia, jog suvoktum juos ir protu, ir širdimi. Vis sieki geresnės gyvenimo kokybės, prasmės. Kuri saugias aplinkas ne tik savo vaikams, bet ir jų draugams. Tai aktyvus gyvenimas, suteikiantis pilnatvės jausmą ir apsaugantis nuo per didelio susirūpinimo tik savimi. Man tai kažkas kilnaus ir didingo. Tai investicija ne tik į mano, vaikų ar anūkų gyvenimą. Po galais, tai juk bandymas padaryti teigiamus pokyčius ateities kartoms!
Ugdymą matau kaip ilgalaikį procesą, kuriame palaipsniui vaikas įgauna žinių ir įgūdžių. Labai pikta klausyti komentarus mokytojų, mokyklų steigėjų ar kitų ,,specialistų”, kurie vos praėjus trims metams nuo ugdymo šeimoje įstatymo priėmimo mūsų šalyje jau viešai vertina vaikus, ugdomus šeimoje, kaip nesėkmingus. O jų tėvus – nekompetetingus.
Aš manau, kad akademinius rezultatus galima bus vertinti tik tada, kai ugdymo šeimoje mokymosi formą taikančios šeimos keliaus laikyti valstybinių egzaminų, rinksis aukštąsias mokyklas ir pan. Beje, maža, bet vertingiausia smulkmena ta, kad tėvai ugdo vaikus šeimoje ne tik ,,pažymiui”. Dauguma šeimų orientuotos į vaiko asmenybę, į jo pasaulėžiūros formavimą. Taigi, ugdymas tampa svarbi vaiko auklėjimo dalimi.
Štai kodėl pirmoje klasėje vertinti vaiką dar anksti. Smagu, kai sekasi. Bet argi nėra gerai ir mokėti tvarkytis su klaidomis? Noriu, kad vaikas žinotų, kad mokymasis yra ilgas bėgimas, o ne sprintas, kur ,,iškaliau” tam kartui ir užverčiau tą puslapį. Juk mokytis teks visą gyvenimą.
Savo ugdymo procese bandau atrasti būdų kaip perteikti vaikams visų dalykų sąsajas, jų panaudojimą kasdieniniame gyvenime. Džiaugiuosi, kad atsiranda vadovėlių autorių, bandančių suskaldytus dalykus sujungti į vientisą sistemą. Tiesiog integralaus pasaulio veikimo suvokimas šiandien tampa ,,must” dalyku. Nenoriu, kad vaikai ,,sklęstu” nepažįstamoje ir nevaldomoje erdvėje, nesuvokdami kas dedasi. Tai varo į neviltį, depresiją, beprasmybę. Noriu, kad bent jau sugebėtų susiorientuoti link kur juos ,,vaiko” gamta.
Aukšti siekiai. Žinau. Bet nepasinaudoti tokia galimybe būtų nedovanotina klaida.
Taigi, neužsidarau savęs namuose su vaikais nelaiminga, o priešingai – išsilaisvinu save iš dirbtinai suformuotų šablonų ir leidžiu sau būti moterimi, apie kurią dar mokysimės mokyklos vadovėliuose. Kas žino, gal greta išnykusių dinozaurų.
Mes ugdome savo vaikus nuo pat gimimo jau aštunti metai. Na, bet jeigu skaičiuojame tik mokyklinį amžių, tada su sūnumi įveikėme priešmokyklinę, pirmąją ir antrąją klases, o dabar žengiame į trečią klasę. Dukra startuoja su priešmokykline, o mažylis – praeina Shichida kursą. Savo patirtį ir patalpinome į tokias kategorijas:
Žemiau surinkau dažnai užduodamus klausimus, o atsakymai gimė ne tik mūsų vienų šeimoje.
Ar tėvai privalo turėti pedagoginį išsilavinimą?
Ne. Tik turi žinoti ką ir kodėl tai daro, kitaip yra didelė tikimybė, kad ,,perdegs”.
Ar vaikas nenukryps nuo programos?
Vaikas mokosi pagal tą pačia ugdymo programą kaip ir vaikai, besimokantys mokykloje. Vienintelis skirtumas tas, kad ugdymas šeimoje leidžia pritaikyti vaikui tinkamą mokymosi būdą ir tempą.
Tėvai kas dvi savaites pildo ataskaitas (ką vaikas mokėsi, ko išmoko). Du kartus į metus vaikas atlieka žinių patikrinimo testus, dalyvauja konsultacijose su mokytojais.
Ar vaikas galės lygiavertiškai laikyti egzaminus?
Taip, jis galės laikyti tuos pačius brandos egzaminus, nes ugdymas šeimoje yra tik kitokia mokymosi forma. Mokslo metų pradžioje yra sudaroma sutartis su pasirinkta mokykla, vaikas įtraukiamas į mokinių sąrašą, gauna moksleivio pažymèjimą. Tik jam nereikia lankyti mokyklos fiziškai (išskyrus atsiskaitymus bei, esant galimybei, dalyvavimą mokyklos renginiuose).
Ar tėvai neatima iš vaikų laisvės?
Mokslo metų pradžioje vaikas dalyvauja pokalbyje su psichologe ir yra klausiamas ar nori mokytis šeimoje. Kiek žinau vaikų, kurie lanko mokyklą neklausia ar jie nori mokytis mokykloje. Tad ugdymas šeimoje kaip tik leidžia vaikui pasirinkti iš dviejų vieną.
Ar nebaisu, kad vaikas nemokės bendrauti, juk nebus tarp vaikų?
Socializacija – vienas labiausiai visus jaudinančių klausimų. Mokykla yra tik viena iš socializacijos sričių, sakyčiau, šiai dienai labai pervertinama.
Šeimoje ugdomi vaikai organizuojasi į grupes ir kartu vykdo projektines veiklas, dalyvauja edukacijose, konkursuose ir pan. Gyvenimas virte verda! Vaikas nėra atskiriamas nuo visuomenės. Jis aktyviai dalyvauja visame šeimos ir draugų gyvenime, pažįsta tikrus procesus, kaip veikia įstaigos, kaip komunikuoja žmonės, savanoriauja ir pan. Suprantama, mokykloje galbūt vaikai socializuojasi be suaugusiojo pastangų, bet klausimas ar ta socializacija visada yra teigiama.
Nesu tikra, kad šiai dienai mokyklose yra įmanoma suvaldyti egzistuojančias vertybes ir jų įtaką vaikams. Nepaslaptis, kad dažnas vaikas mokykloje patiria didžiulį stresą dėl užgauliojimų ir priekabiavimo. Didžiąją dalį laiko jis turi kovoti už save, savo statusą. Vietoje, kurioje jis turėtų būti saugiausias, vaikas jaučiasi tarsi dziunglėse vienas. Ne visi vaikai tai išgyvena, nors statistika rodo, kad depresijos lygis sparčiai auga.
Ugdymas šeimoje sukuria tėvams galimybes būti aktyviems vaiko aplinkos kūrėjams, apsaugoti juos ir įdiegti tinkamas vertybes.
Padėti jiems suprasti kaip veikia šis pasaulis ir lapsniškai išmokti būti jo dalimi. Juk tai būsima karta.
Plačiau apie ugdymą šeimoje rekomenduotume paskaityti Ugdymosi šeimoje asociacijos tinklapyje www.ugdymasseimoje.lt
Patikima ir išsami informacija.