(Neprofesionalus vertimas iš anglų kalbos https://montessoriteacherscollective.com/albums/greatlessons/story2.html)
Pamenate žemės sukūrimo istoriją? Šiandien išgirsime istoriją kaip žemėje atsirado gyvybė: augalai ir įvairūs gyvūnai.
Grįžkime į praeitį, kuomet atsirado žemė; ji buvo tik šviesos ir karščio lašelis, pilnas sumaišties. Ir visame tame, kiekvienai dalelei buvo priskirta vykdyti tam tikrus gamtos įsakymus. Žemė atvėso ir nusistovėjo pagal šiuos dėsnius: vanduo, uoliena ir oras supo ją.
Žemė buvo kaip mažytis gražus perliukas, apšviestas savo mamos saulės. Saulė negalėjo nustoti į ją žiūrėjusi. Ji dieną naktį stebėjo žemę.
Vieną dieną saulė pastebėjo, kad kažkas buvo ne taip kaip visada. Ėmė vykti kažkas neįprasto. Tai buvo tikra bėda! Ant žemės ėmė labai daug lyti. Vanduo, krisdamas pro orą, susimaišė su įvairiomis dujomis (anglies dioksidu, sieros dioksidu ir azoto oksidu). Tai sukūrė rūgštų lietų, kuris nuolat plovė uolieną ir net dalį jos nuplovė į jūrą. Buvo labai daug audrų ir vanduo atsimušdamas į uolieną, ją labiau ir labiau skaldė. Jūra tapo pilna mineralinių druskų. Visos sausumos buvo išplautos. Atrodė, kad visa sukurta tvarka pradėjo nykti!
Kas tai sukėlė? Kas buvo viso to kaltininkas?
Saulė pažvelgė į Vandenį ir tarė: ,,Vandenie, tu esi kaltininkas. Tu plauni visas druskas į jūrą!”
O Vanduo atsakė: ,,Kas, ar aš? Ką aš padariau? Pamenate kaip aš buvau sukurtas ir kokius gamtos įsakymus turiu vykdyti! Kai tampu karštas, aš kylu kaip garai, bet jeigu aš atvėstu, turiu kristi žemyn kaip skystis. Kadangi esu skystis, tai turiu plisti žemyn ir į plačiai šonus. Ir pamatęs bet kokį plyšį, turiu į jį įtekėti. Ką man daryti? Aš neturiu kitos išeities! Mano brolis Oras pakelia mane aukštyn ir nešioja aplink, mėtydamas mane ant uolienos. Tai jo kaltė, kad aš esu priverstas judėti, tad kalbėk su juo!”
Oras atsakė: ,,Aš? Aš esu toks! Man buvo paskirtas darbas užkloti žemę antklodžių sluoksniais, kad jai nebūtų šalta. Aš visada turiu ją užkloti, tačiau jos pilvas ir galva labai dideli, ir jos kojos jau sušalusios. Aš turiu skubiai užkloti jas. Bet vos priartėju prie Vandens, jis užšoka man ant nugaros paskraidyti! Nėra sunku, kai judu plokštuma, bet kai aš bėgu tarp kalnų, labai pavargstu nešti vandenį į kalnus aukštai, todėl aš turiu jį numesti. Aš negaliu visąlaik žaisti. Aš turiu atlikti svarbius darbus! Tai uolienos kaltė! Kodėl Žemė turi turėti tokią raukšlėtą odą? Uoliena net negalvoja apie tai! Ji nejuda, kad galėčiau praeiti. Kartais ji taip įkaista, kad kai priartėju prie jos, turiu užkopti taip aukštai, kad nenudegčiau. Kai ji šąla – aš turiu šliaužti!”.
Uoliena pasakė: ,,Kodėl jūs kaltinate mane? Aš nieko nedarau, tik sėdžiu aplink nejudėdama! Aš niekuom negaliu padėti, nes Saulė šviečia į mane. Saule, tai tavo kaltė. Tu esi kaltininkė!”.
Ir taip tęsėsi kaltinimai… nė vienas nenorėjo būti apkaltintas, bet situacija tapo blogesnė ir blogesnė. Matote, nė vienas nebuvo kaltas. Kiekvienas elgiasi taip, kaip turi, laikydamasis savo įstatymų, bet gražioji tvarka buvo grėsmėje. Labai greitai Žemė jau nebebus nuostabus perliukas erdvėje. Reikėjo kažką daryti. Bet ką?
Atsitiko nuostabus dalykas! Susikūrė kažkas naujo, tokios mažos dalelytės, kad jums nebūtų įmanoma jų net pamatyti. Šioms mažoms dalelėms buvo duota dovana, kad išgelbėtų Žemę. Ši dovana buvo juslumas. Šios naujos dalelės taip pat turėjo laikytis tam tikrų įstatymų. Kad išgyventų, jos turėjo maitintis ir augti, bet ne visos iš jų maitinosi tais pačiais dalykais. Joms buvo duotas sugebėjimas sukurti kitas dalelės kaip jos pačios. Taigi, taip atsirado pirmoji gyvybė – kaip mažytės dalelės vandenyje.
Mažytės gyvybės dalelės pradėjo valgyti, valgyti, valgyti. Ir valgydamos vandenyje esančias mineralines druskas, jos pradėjo išvalyti jūrą. Kai kurios dalelės iš mineralinių druskų pastatė aplink savo kūną apvalkalus, kad apsaugotų save. Jom mirus, jų apvalkalai krito į jūros dugną, kartu su juose įstrigusiomis druskomis. Laikas bėgo ir taip susidarė sluoksnis ant sluoksnio šių mažyčių apvalkalų. Tie sluoksniai buvo kaip knygos puslapiai. Kai kurie puslapiai, sukloti daug metų anksčiau negu gimėme mes, bet palikti mums perskaityti, papasakoti kas nutiko labai labai seniai. Šie maži gyviai buvo sukurti iš vienos mažos ląstelės. Ši maža ląstelė atliko visą reikiamą darbą – visą maitinimą, kvėpavimą, augimą ir viso, ko ląstelė nenorėjo, pašalinimą. Šios mažos ląstelės ilgą laiką plaukiojo jūrose, valydamos vandenį.
Bėgo laikas ir kai kurie iš šių gyvių pasakė: ,,Susijunkime kartu ir tapkime vienu didesniu gyviu. Tokiu būdu mes galėsime daug geriau atlikti įvairius dalykus.” Taigi, jie suformavo didesnius gyvius, sudarytus iš daugiau ląstelių. Jie augo, dauginosi ir maitinosi plaukiodami po jūrą. Tada, dalis šių būtybių pagalvojo: ,,vietoj to, kad kiekviena ląstelė daro tą patį dalyką, būtų kur kas geriau jeigu viena dalis mūsų darytų vienus darbus, o kitos dalys – kitus. Kai kurios dalelės galėtų valgyti, kai kurios kvėpuoti, kai kurios judėtų ir t.t..” Taigi, ląstelės tarpusavyje pasiskirstė darbus. Kai kurios egzistavo, kad valgytų, kai kurios, kad judėtų, o kai kurios – kad kvėpuotų.
Taip atsirado pirmieji gyvūnai su kojomis, burnomis, širdimis, plaučiais – pirmieji gyvūnai su organais. Jeigu atverstume pirmąjį Žemės knygos puslapį, pamatytume, kad visi šie gyvūnai jame yra. Mažyčiai vienaląsčiai pirmuonys, daugialąsčiai ir padarai su organais.
KAMBRAS
(Laiko juostoje rodome Kambrijos laikotarpį)
Kuomet Žemės knyga atvertė pirmąjį savo puslapį, visos šios mažos būtybės, gyvenančios vandenyje, jau buvo jame, gyvenančios vandenyje.
Štai čia yra ameba, vienaląstis pirmuonis, neturintis apvalkalo. (Rodome amebą).
(wikipedia: Amebos – žiuželių neturinti pirmuonių gentis. Juda keisdami visos ląstelės pavidalą. Ląstelė išaugina išaugas, į kurias pamažu perteka ląstelės viduje esanti citoplazma. Judėdama tokiu būdu, ameba per pusvalandį gali nukeliauti 1 cm. Amebos dydis iki 0,7 mm, jos paplitusios visame pasaulyje.)
Čia yra kitas, vadinamas žiuželiniais (flagellate), su dviem mažais žiuželiais, padedančiais judėti aplink. (Rodome dumblius (flagellate))
(Versta iš anglų k.- Flagellatas yra ląstelė ar organizmas, turintis vieną ar kelis į plaukus panašius priedus, vadinamus flagella. Žodis flagellate taip pat apibūdina ypatingą konstrukciją, būdingą daugeliui prokariotų ir eukariotų bei jų judėjimo priemones.)
Šie pirmuonys sudarytas iš ląstelių grupės. (rodome pintys)
Jūros anemonai kaip šie (rodome Jūros anemonus) stovi vienoje vietoje. Norėdami pasimaitinti, savo ilgomis plonomis kūno dalimis jie judina vandenį, kad maži pirmuonys patektų jiems į burnas. Dėl spalvingos daugelio išvaizdos jie pavadinti anemonu, sausumos žydinčiu augalu.
Buvo viena rūšis gyvūnų, kurių labai daug galėjai aptikti tuose senovės jūrose. (rodome trilobitus). Jie žinomi kaip trilobitai. Tuomet trilobitai buvo labiausiai išsivystę gyvūnai, jie augo įvairiais dydžiais ir formomis. Šiandien jų nebėra, bet gyvybės atsiradimo laikotarpiu jie gyveno labai ilgai.
ORDOVIKAS
(Laiko juostoje rodome Ordoviko periodą) (Ordovikas yra antras iš šešių geologinių periodų, sudarančių paleozojų)
Laikas ėjo ir atsirado įvairiausių būtybių, vyko visokie eksperimentai. Pažiūrėk čia! Šis gyvūnas vadinamas galvakojai (rodome į galvakojus). Jo kojos pritvirtintos prie jo galvos.
(Galvakojai – moliuskų tipo klasė, kuriai priklauso jūriniai dvišalės simetrijos gyvūnai su apatinėje kūno pusėje esančia gilia mantijos ertme. Kūnas sudarytas iš galvos ir liemens. Koja virtusi čiuopikliais. Kriauklę turi tik primityvios rūšys, o kitų ji visiškai redukuota. wikipedia)
SILŪRAS
(Rodome laiko juostoje silūrą) Silūras – paleozojaus eros periodas. Pavadinimas kilęs iš silūrų genties, gyvenusios Velse. Silūro pradžia – prieš 443,7 mln. m. Tuo metu išmirė apie 60 procentų jūrinių rūšių.
Bėgant laikui, atsirado visokiausi gyvūnai. Čia mes turime kelis, kurie atrodo kaip gėlės ant stiebo (rodome į krinoidus).
Jie kaip ir anemonai stovėjo vienoje vietoje. Kai kurie iš druskų, esančių jūros vandenyje, susikūrė akmens žiedus aplink save. Šie žiedai prilaikė jų minkštus kaip žėlė kūnus. Jie judėjo vandenyje su savo plunksnuotomis dalimis, kad pagautų mažus gyvius, plaukiojančius jūroje. Kadangi jie buvo labai spalvingi ir atrodė kaip gėlės, jie buvo vadinami jūros lelijomis (rodome jūros lelijas). Bet jie buvo gyvūnai, ne augalai. Jiems mirus, žiedų stiebas subyrėdavo ir nusėsdavo jūros dugne. Tuomet vandenys buvo pilni gyvybės!
SILŪRAS IR DEVONAS
(Laiko juostoje rodome Silūro ir Devono periodus)
Seniai seniai buvo būtybės, kurios vietoj to, kad valgytų kitus, iš saulės šviesos ir druskų vandenyje gaminosi maistą pačios. Kai jos plaukiojo jūroje, galvojo: ,,įdomu, kaip viskas būtų sausumoje?” Taigi, jos nuplaukė prie jūros kranto, bangos pagavo kelias iš jų ir išplovė į krantą. Ir joms čia patiko! Nes sausumoje gavo daug saulės šviesos bei oro, kuriame buvo dujų, vadinamų anglies dioksidu, kurio joms reikėjo maisto gamybai. Jos įsitvirtino sausumoje, iš kurios galėjo gauti mineralinių druskų ir vandens.
(rodome the Silūro/Devono augalus)
Štai taip atsirado augalai. Pirmąkart augalai atsirado sausumoje! Augalams mirus, jų kūnai likdavo ten, ruošdami dirvą kitoms gyvybės formoms atsirasti.
DEVONAS
(Laiko juostoje rodome Devono periodą) Devonas – paleozojaus eros geologinis Žemės vystymosi periodas. Tarptautinis periodo žymėjimas D. Pavadinimas kilo iš Devono vietovės Anglijoje. Per šį periodą žuvims išsivystė kojos ir jos įžengė į sausumą kaip amfibijos. Sausumoje atsirado pirmieji į artropodus panašūs vabzdžiai, po sausumą pradėjo vaikščioti vorai.
Gyvybė nuo tada persikėlė į sausumą. Kol augalai tikrino žemę, atsirado du nauji padarai. Vieni jų buvo koraliniai polipai (duobagyviai), kurie valgydami druskas padėjo suformuoti sausumą.
(wikipedia: Koraliniai polipai – didžiausia duobagyvių tipo klasė, kuriai priklauso koralai ir aktinijos. Koraliniai polipai – jūrų gyventojai. Gyvenimo būdas – sėslus. Dauguma jų yra kolonijiniai, tačiau jų tarpe yra ir pavienių.)
Kitas buvo gyvūnas, kuris savo kūne turėjo tvirtą kotą. Iki šio momento, tvirtoji dalis visada buvo kūno išorėje. Tai buvo pati pradžia stuburinių gyvūnų. Šis gyvūnas galiausiai išsivystė į žuvį, bet anuomet žuvys buvo kitokios negu žuvys, kurias mes žinome šiandien. Tada buvo didžiulės žuvys, su kietais apsauginiais šarvais išorėje. (rodome Devono periodą ir naujus gyvius.)
(wikipedia: Bežandžiai – primityviausi stuburiniai gyvūnai, neturintys žandų aparato ir porinių galūnių. Burna pritaikyta siurbti smulkų maistą arba įsikibti į auką. Iki mūsų dienų išliko tik nedidelė grupė labai pakitusių bežandžių – nėgės ir miksinos)
Jie slėpėsi jūros dugne, tik jų tvirti ašmenys kyšojo išlindę. Taip jie laukdavo kol jų vakarienė praplauks pro šalį, kad jie galėtų išsižioti ir suėsti grobį. Kai kurie plauke labai greitai, todėl pas juos išsivystė manevringi pelekai, kurie padėjo plaukti dar geriau.
KARBONAS
(Laiko juostoje rodome Karbono periodą) Karbonas – paleozojaus eros periodas. Tarptautinis žymėjimas C. Periodo metu susiklostė didžiausi akmens anglies klodai.
Tuomet pradėjo kilti sausumos. Tos vietos kur buvo jūra, tapo sausuma. Ir vietos, kuriose nelijo, ėmė džiūti. Kai kurios žuvys buvo atskirtos nuo vandens. Įsivaizduok, kad esi tokioje vietoje vienas iš tų gyvių! Kad išgyventum tau reikia vandens, o vanduo išdžiūvo! Žuvys, kurioms reikia vandens, pradėjo galvoti ką joms daryti sausumoje. Jos turėjo arba pasikeisti, arba mirti. Taigi, jos nusprendė sukurti savo kūnuose po maišą vandeniui, kad kai nebus vandens jos vis tiek galės kvėpuoti. Taip atsirado paslaptingas kvėpavimas jau ne vandenyje.
Taip atsirado amfibijos – gyvūnai, kurie gyvena ir vandenyje, ir sausumoje. (rodome Karbono amfibijas)
Pelekai jau buvo nebereikalingi, tad jie pasikeitė ir virto kojomis vaikščiojimui.
Kai atsirado amfibijos, nutiko dar kai kas labai nuostabaus. Žemėje pirmąkart suskambo balso garsas. Balsas sausumoje! Iki kol atsirado amfibijos, tylą sudrumzdavo tik lietaus lašų kritimas ant uolų, ar griaustinio griaudėjimas. Įsivaizduoji kaip būtų nuostabu išgirsti patį pirmąjį garsą kada nors išleistą sausumoje!
Tuo laikotarpiu augalai paliko jūrą. Jie valgydami bei patys sau gamindami maistą iš oro ir saulės šviesos, plėtėsi, augo daugybėmis rūšių, bei įvairių dydžių.
(rodome Karbono periodo samanas ir
ir paparčius)
Taip pat atsirado ir vabzdžiai. (parodome Karbono periodo vabzdžius), tad amfibijoms aplink buvo maisto.
Jos smagiai leido laiką, išskyrus vieną mažytę problemą: dėl savo odos amfibijos turėjo būti šalia vandens, kad neišdžiūtų. Bet kai kurios nenorėjo priklausyti nuo vandens. Jos norėjo būti nepriklausomos, turėti galimybę keliauti! Jos norėjo maitintis augalais, kurie auga toliau nuo vandens, bet kaip tai padaryti? Jos galvojo ir galvojo. Joms reikėjo palikti vandenį!
PERMAS
(Parodome laiko juostoje Permo Periodą) Permas – paleozojaus eros periodas.
Tarptautinis žymėjimas P. 1839 metais anglų geologas seras Roderick Murchison, tyrinėdamas Uralo kalnus, išskyrė šią naują sistemą ir pavadino permu. Permo periodas pasibaigė permo-triaso išmirimu. Tai kartu ir paleozojaus eros riba
Bet palaipsniui jos išvystė tokį odos tipą, kuria neišdžiūsta, o savo kiaušiniams jos išrado kevalus. Tada nebeliko jokių problemų! Šie gyvūnai buvo ropliai. Jie buvo su oda, kuri gali būti saulėje ir jų kiaušiniai buvo su kevalu, kad vaisius neišdžiūtų.
(rodome Permo periodo reptiliją) Dabar jie galėjo judėti laisvai po visą žemę!
Ir kas tada nutiko? Buvo daugybė augalų ir amfibijų. Ropliai gyveno gerai, jie augo ir augo. Daug eksperimentų buvo išmėginta. Nebuvo nieko, kas galėjo sustabdyti šiuos padarus ir jie tapo pasaulio karaliai ir šeimininkai! Jie užėmė sausumą, jūras ir netgi užvaldė orą!
Štai vienų iš šių padarų paveiksliukai:
(Pristatome apatozaurus)
Apatozauras – diplodokų šeimos augalėdžių dinozaurų gentis. Apatozaurai gyveno prieš 140 mln. metų juros periode. Tuo metu jie buvo vieni didžiausių sausumos gyvūnų. Ūgis siekė 4,5 m, ilgis 21 m., svėrė 40 t.
Ar žinai kokio dydžio buvo ši būtybė? 21.3 metrų ilgio! Jos galva buvo tokio dydžio kaip žmogaus kūnas! Mūsų kambarys yra ___ metrų ilgio. Šis gyvūnas tilptų į ____ kambarius kaip šis.
Šis padaras turėjo kai ką keisto. Jis turėjo dvi smegenis, vienas savo galvoje ir dar vienas žemai netoli uodegos galo, kad signalui nereikėtų keliauti toli iki galvos, kad sureaguotų. Ar gali įsivaizduoti kaip turėjo drebėti žemė, kai šie didžiuliai padarai trypė ant jos pėdomis?
Šie gyvūnai turėjo viską, ko norėjo. Maži gyvūnėliai neturėjo jokių šansų prieš šiuos gyvūnus. Taigi, mažesni gyvūnai pasitraukė kur buvo šalta, kur dideli ropliai neišgyventų ir nepagautų jų.
JURA IR KREIDA
Bėgant laikui, pakraščiuose gyvenantys gyvūnai išvystė kažką, kas apsaugojo juos nuo šalčio. Jie išvystė plaukus ar kailį ir būdą, kaip išlaikyti jų kraują šiltą ir be saulės šviesos. Tai buvo pirmieji paukščiai ir žinduoliai. (rodome Archeopteriksas, Juros periodas).
wikipedia: Archeopteriksas – išnykusių senovinių paukščių rūšis. Gyveno prieš 150 mln. metų, juros periode.
Jura – mezozojaus eros periodas ir Kreida – vienas iš mezozojaus Žemės vystymosi periodų.
O kaip jų kiaušiniai? Šie gyvūnai puikiai žinojo kas nutinka su jų padėtais kiaušiniais, paliktais be priežiūros, todėl kai kurios rūšys pradėjo juos išnešioti savo kūnuose. Paukščiai, dėja, nesugeba auginti savyje kiaušinio ir skristi vienu metu, todėl jie suka lizdus ir juose peri kiaušinius. Vienas iš paukščių nuolat likdavo saugoti kiaušinius, kol jaunikliai prasikals. Maitindavo juos, kol jaunikliai buvo pakankamai dideli palikti lizdą.
KAINOZOJUS
(Rodome Kainozojaus erą (Cenozoic Era)) Kainozojus arba Kainozojaus era – Žemės vystymosi etapas nuo 65,5 mln. metų prieš m. e. iki dabar. Kainozojaus era prasidėjo nuo vadinamo KT išnykimo kreidos periodo pabaigoje. Šioje riboje išmirė didžioji dauguma dinozaurų.
Žinduoliai (rodome
) laikė kiaušinius savyje ir kuomet mažyliai gimdavo, mamos maitindavo juos savo pienu.
Tai buvo visiškai nauja. Anksčiau nė vienas gyvūnas to nedarė! Jie tiesiog palikdavo savo kiaušinius ir kai kurie budavo suėdami kitų gyvūnų. Jaunikliai turėjo patys savimi rūpintis. O žinduolių ir paukščių jaunikliai likdavo su savo tėvais iki kol galėjo patys savimi pasirūpinti.
Oras pradėjo keistis. Tapo šalčiau ir šalčiau. Dingo dinozaurai, nors tiesą pasakius, niekas nežino kodėl taip nutiko. Tada žinduoliai užvaldė žemę. Jie augo ir augo. Jie sugebėjo visur eiti! Atsirado didžiuliai gyvūnai: didelės kiaulės, dideli begemotai, dideli drambliai.
Žinduoliai puikiai gyveno, net jeigu ir oras atšąlo, dideli ledo sluoksniai uždengė didžiąją žemės dalį. Žinduoliai keliavo aplink Žemę ieškodami maisto bei šiltesnio oro. Galiausiai, nė vienas iš tų didžiulių žinduolių nesugebėjo išgyventi.
Tačiau šaltojo periodo pabaigoje nutiko kai kas jaudinančio. Atsirado visiškai nauja gyvybės forma!
Šis kūrinys neturėjo aštrių dantų valgymui, ar didelių ašmenų kovai, ar kailio. Bet jis turėjo kai ką, ko kiti niekada neturėjo. Jis turėjo geriau išvystytas smegenis ir jėgą mąstyti bei įsivaizduoti. Šis kūrinys turėjo daug meilės. Tuom jis skirėsi nuo kitų gyvūnų, nes šis gyvūnas galėjo mylėti ne tik savo vaikus, bet ir kitus, netgi tuos, kurių niekada net nematė. Šis kūrinys buvo žmogus. (rodome žmogaus figūrą pačioje laiko juostos pabaigoje).
Matai, tarsi visa tai kas įvyko buvo tik tam, kad atsirastų žmogus. (braukiame ranka per visą laiko juostą). Žmonės negalėtų gyventi jeigu jie būtų atsiradę tada (rodome Kambrą), arba kai augalai pirmąkart mėgino sausumą. (rodome Silūrą). Galiausiai, viskas buvo paruošta žmonėms.
Jeigu Žemė galėtų kalbėti, ji būtų pasakiusi: ,,Aš apklojau save storai žolės kilimais, kad tavo pėdos vaikščiotų minkšta žeme. Aš sau į plaukus įsidėjau gėles ir padengiau save brangakmeniais, kad suteikčiau tau malonumą. Mano spintelės yra pilnos pieno, mėsos, vaisių bei daržovių tau valgymui. Po žeme rūsiuose yra anglies ir geležies. Aš pasiruošusi. Dabar laikas jums, žmonėms, atsirasti.’’
Ir štai mes čia. Štai (braukiame ranka per visą laiko juostą) visa tai buvo paruošta mums, ir dabar mes esame dalis šios atsiradimo istorijos.
Norintiems labiau pajausti Maria Montessori įžvalgas rekomenduojame jos knygą ,,To educate the human potencial”.