Prieš jos akis atsivėrė visiškai kitas langas.
Kol visi kaltino vieni kitus dėl neišmanymo, kol aplink skriejo informacija apie griūtį ir absurdišką situaciją, ji staiga pamatė kitką. Nenorėjo maitinti tų minčių — jai tiesiog atsivėrė naujas langas į pasaulį.
Kol vieni manė, kad naujovės yra žmonijos degradacija, ji jose įžvelgė galimybes.
Tai langai į kitokį gyvenimą.
Viskas, ko reikia, – užduoti teisingą klausimą.
Ji rinkosi gėles rudens puokštei. Atrodytų smulkmena, bet kiek jose buvo grožio. Gal ne gėlėse, o jos mintyse.
Ir nesvarbu, jog jos vyras, kaip ir milijonai kitų, pasakytų, kad tai niekam nereikalingi niekalai. Bet ar geriau nieko nepirkti, nieko nedaryti, gyventi pilkame pasaulyje? Svarstė ji sau.
Ji tikėjo, kad žmonių problema slypi kur kas giliau nei daiktuose. Daiktai, tai tik komunikavimo įrankiai, padedantys žmonėms džiuginti vieni kitų širdis. Tai kaip žodžiai, šypsena ar muzika.
Taip, gal pasiūla per didelė, bet juk ir žmonių daug – kiekvienam neįtiksi. Ir ne visi sąmoningai mato šias galimybes.
Ji naiviai tikėjo, kad pirkdama gėles ne tik papuoš vartelius į kiemą, bet ir prisidės prie grožio, spalvų, rudens atmosferos kūrimo žmonėms, žvarganą rudens vakarą skubantiems į jaukius namo. O kas jeigu ir gatvėse jaustumėmės kaip namuose?
Lengva nieko nedaryti ir kritikuoti.
Bet kaip sunku skęstančiame laive išlikti blaiviam ir daryti bent mažą veiksmą, kad žmogaus siela neliktų palaužta.
Gėlės – tik maža detalė, kurios gal niekas net nepastebės. Bet didžiausias šios akimirkos pasiekimas – jos vidinis monologas.
Veiksmas be teisingo ketinimo – tik mechaninis judesys. Bet kai paklausi savęs kodėl tai darau ir ko siekiu šiuo veiksmu – štai tada įvyksta tikras smūgis sustabarėjusiai, išsigandusiai, egoistinei sistemai.