Silvija ramiai suka kempine ratu lėkštėje tai į vieną pusę, tai į kitą. Deginantis vanduo teka jai per rankas, leidžiasi sustingusiais pirštais žemyn.
Ji šiandien buvo viena. Ne ilgam. Tos kelios laisvos valandos turėjo būti „jos laikas“. Rytas buvo daug žadantis: pro langą į kambarį brovėsi išsiilgti saulės spinduliai, praviras langas įleido drėgnos žolės kvapą. Ji pramerkė akis, ištiesė kojas, tarsi ruoštųsi lengvai pakilti iš lovos. Šviesa, vėjas, kvapas – visa tai tarsi kėlė jos sunkų kūną iš patalų. Praviros vaiko kambario durys priminė, kad šiandien jai nereikia skubėti rengtis, šukuotis ir ruošti pusryčių.
Laikas sau, pagalvojo ji ir nedrąsiais žingsneliais nušliuožė į virtuvę. Šiek tiek užtruko, kol prasibrovė iki kavos aparato. Jų namuose niekas kitas, tik ji, sudeda indus į indaplovę ir juos iš ten ištraukia. Niekas kitas nesurenka nešvarių indų nuo stalo, jie ir tą rytą tebeguli ten po vakarienės. Po stalu mėtėsi patižęs pomidoras, apvalioje baltoje lėkštėje, tarsi griuvėsių krūvoje, gedo sūnaus palikti vištienos kaulai. Viena musė vis tupinėjo ir zvimbė aplink stiklines. Jose kažkada savo kompote maudėsi vyšnios.
Laikas sau, dar kartą pakartojo ji sau, apsidairė, giliai atsiduso ir ėmė kramtyti lūpą. Tada įjungė kavos aparatą. Kambaryje pasklido šviežios kavos aromatas. Širdis ėmė plakti stipriau, jai norėjosi ištirpti šiame skrudintų pupelių užburiančiame debesyje. Tik tiek mano gyvenime beliko? – suabejojo ji. Automatiškai, tarsi jos rankos nepriklausytų jai, paėmė butelį riešutų sirupo ir įsipylė truputį į kavą.
Gurkštelėjo. Saldu. Per daug saldu. Sirupas, kaip dirbtinis apvalkalas, paslėpė tai, kas turėjo būti kartu, tikra, sodru. Silvija juto, kaip saldumas prilipo prie gomurio. Liežuvio galiuku bandė jį nubraukti. Nepavyko.
Staiga pajuto riešutų poskonį. Nuryjo seiles. Ne, tai ne riešutai. Ji pamena, kaip pas močiutę ant stalo visada būdavo pintinė, pilna lazdyno riešutų. Kietas kevalas saugodavo sultingą, gaivų vaisių. Kramtant ant riešuto likę siūlai vydavosi aplink dantis, bet jų kartumas tik išryškindavo koks saldus yra prinokęs lazdyno riešutas. Juos kartu su močiute ir kitais vaikais ji rinkdavo netoli esančiame miške. Močiutė ant savo raudono dviračio „špagatu“ prisirišdavo pintą krepšį, ant bagažo užsikeldavo jos sesę. Kelias vesdavo pro karvių ganyklas. Ore visada tvyrojo šlapios dirvos, nupjautos žolės ir pieno kvapas. Greta kelio tekėjo upelis – jis ir parodydavo kelią į mišką.
Pusbrolis būdavo atsakingas už lankų gamybą. Lazdynas tam puikiai tikdavo. Jis nulauždavo šakas, ilgai jas glostydavo, tikrindamas, ar nesulūš, ir paskui dalindavo visiems.
Silvija su kitomis mergaitėmis žaisdavo, kad ieško stebuklingo riešuto. To vienintelio. To, kurį suvalgius išsipildo norai. Jos visos, žinoma, norėjo to paties: ištekėti už princo, gyventi pilyje ar bent dvare. Ir taip laimingai gyventi.
Kad ir kaip buvo smagu riešutauti, labiausiai vargino troškulys. Gertuvių tais laikais nebuvo, o kuris vaikas pajėgs tempti kibirą riešutų ir dar plastikinį butelį šulinio vandens? Reikėjo kentėti. Liežuvis sausėdavo, lūpos trūkinėdavo, ir atrodydavo, kad daugiau nebeištversi nė žingsnio.
Bet paskui… Tas momentas, kai grįždavo į sodybą. Ji net dabar pajunta tą akimirką, kai metalinis kibiras panardinamas į šulinį, kai vanduo pakyla, sunkus, skaidrus, ir tu geri. Ilgai. Be pertraukos. Vanduo – ledinis, aštrus. Toks tikras, kad net skauda dantis.
Jau seniai tokio negėriau, pagalvojo ji. Kaip ir seniai nemačiau to seno medinio stalo. Stalo, po kurio koja močiutė vis kišdavo sulankstytą laikraščio puslapį. Jis visada truputį klibėdavo, bet visi jį labai mylėjo.
Ji vėl pridėjo puodelį prie lūpų. Tas pats saldumas, tik dar labiau svetimas. Ji stovėjo savo virtuvėje, su savo puodeliu rankoje ir vis dėl to kažko trūko. Ne laiko sau, ne žmonių, ne tvarkos. Kažko, kas anksčiau būdavo savaime arba kažko, kas dar neįvyko.
Ji trumpam užsimerkė, tada atsimerkė: ,,Ten prie to seno klibančio medinio stalo niekas nebandė pagerinti skonio. Riešutai kartais būdavo kartūs, vanduo ledinis. Ir gyvenimas turėjo savo skonį.”
Kitame virtuvės gale, ant stalviršio supypsėjo duonkepė, paleisdama švieżios duonos kvapą. Silvija leidosi paskui jį į besvorę erdvę. Mintis nukirto gurgiantis jos pilvas. Ji pravėrė duonkepės dangtį – garas kilo lėtai ir sunkiai. Ištraukė duoną, ji tokia minkšta. Tada prisiminė, kad vakar ji nieko nedarė: nedėjo miltų, cukraus, druskos ir mielių, nepylė vandens ir aliejaus, nenaudojo džiovintų spanguolių ir chia sėklų. Pirštai trumpam sustingo ant garuojančios duonos. Każkas visgi pagalvojo. Ne apie duoną, o apie ją.
Ji atplėšė gabalėlį duonos, atsargiai trynė tarp dantų. Karšta, per karšta. Ji kramtė lėtai. Kažkas vėl tikro? Skruostais pasileido bėgti sūrios ašaros. Silvija leido joms susigerti į duoną.
Staiga kažkas pravėrė duris.
– Mama, tu čia? – pasigirdo sūnaus balsas.
Moteris nubraukė ašaras marškinių rankove:
– Aš virtuvėje! – tarsi nieko nebūtų įvykę. – Jūs jau namie? – nuleido akis žemyn ir pradėjo plauti indus.
– Tu neįsivaizduoji, kokį robotą pas teti darbe matėm! Būtinai turėsiu tokį sukonstruoti, jis turi tokius čiuptuvus… – rodė dideliais rankų mostais, – jais paima stiklus ir kelia į kažkokią didelę dėžę. Tėtis sakė, kad kitąkart leis man paspausti tuos didelius žalius mygtukus.
Silvija ramiai suka kempine ratu lėkštėje tai į vieną pusę, tai į kitą. Deginantis vanduo teka jai per rankas, leidžiasi sustingusiais pirštais žemyn.
– Mh.. – suspaudusi lūpas išleidżia Silvija.
– Mama, tu verki? – dvi smalsios mažos akys žvelgia tiesiai į ją.
– Sapnavau blogą sapną, – sumeluoja, – tai patiko išvyka?
– Taip, tik… – nutyla – norėjau, kad tu tai pamatytum.
Moteris trumpam sustoja, vanduo vis dar teka. Tada užsuka čiaupą:
– Parodyk – tyliai pasako.
Berniukas akimirksniu atgyja.
– Žiūrėk! – jis vėl rodo rankomis, dar didesniais mostais. – Čia jis taip paima, paskui pakelia, o tada…
Silvija žiūri į jį. Jis toliau pasakoja, pamiršta, kartoja iš naujo. Nesvarbu. Ji pritupia ant kelių ir apkabina sūnų. Iš pradżių lengvai, tarsi trapiausią pasaulyje būtybę. Vėliau nepajunta kaip jos kūnas ima traukti vaiką artyn savęs. Ji ima uostyti jo plaukus – kvepia vėju, laisve; tiesiog kvepia juo. Kaip gali ketverių metų gyvenimas sutilpti vaiko plaukuose? – trumpam šmėsteli mintis.
Ji użsimerkia. Ir staiga viskas susimaišo. Prieš akis ima kilti prisiminimai, kaip kino kadrai vieni keičia kitus. Kažkas krūtinėje tai suspaudžia, tai atleidżia. Širdyje maišosi baimė, laimė, pyktis, malonumas, tuštuma, laukimas, viltis, rūpestis. Visa tai virsta į vis labiau tirštėjantį jausmą, kuris lėtai skverpiasi į kraują ir użpildo jos visą kūną pilnatvės jausmu.
Už kampo kažkas sukrebžda. Silvija pakelia akis. Ten stovi jos vyras, atsirėmęs į sieną ir stebintis šį motinos ir vaiko pokalbį. Ji nusišypso, jis atsako tuo pačiu. Kurį laiką ji dar laiko abiejų žvilgsnį. Ir tada netikėtai vėl prisimena vaikystės žaidimą: miškas, riešutai, tas vienintelis, kuris išpildo. Spaudžia delnus – tuščia, tik duonos trupiniai ant grindų. Ji nusijuokia sau, beveik be garso. Ir staiga viskas susijungia. Kažkuris riešutas visgi buvo.
Iš kūrybinių rašymo dirbtuvių pas Sandrą Bernitaitę