„Naudotis vaizduote yra vienintelis kartas gyvenime, kai iš tiesų gali nukeliauti bet kur.“
Ann Patchett
Kada ji maitina, o kada tik triukšmauja?
Kartais vaikai prašo ko nors juokingo. Ir tai normalu. Juokas atpalaiduoja, suartina, padeda perlipti per dienos nuovargį. Bet kartu su humoru ateina ir klausimas: ar kiekvienas juokas palieka po savęs šilumos ir nuostabos jausmą? Ar kai kurios istorijos tiesiog „praeina“, palikdamos galvoje triukšmą?
Charlotte Mason mėgo kelti šį skirtumą labai paprastai: yra knygų, kurios žadina vaizduotę ir vidinį pasaulį (tarkim, „Robinsonas Kruzas“), ir yra knygų, kurias smagu skaityti, bet jos nebūtinai tampa kibirkštimi mąstymui. Ji net minėjo „Alisą Stebuklų šalyje“ kaip pavyzdį, kai linksmybė gali slysti į beprasmį kvailiojimą.
Neturime drausti humoro. Kas linksma – puiku, bet „nesąmonių“ skaitymui geriau per daug nesuteikti svarbos. Vaikas tada turi daugiau vietos vidinei vaizduotei, o ne tik greitam juokui.
„Laukiniai žvėrys“ – kur baigiasi žaidimas, o kur prasideda beprasmis kvailiojimas?
Šiam pokalbiui labai tinka trumpas eilėraštis, kurį galima perskaityti garsiai, su vaikiška vaidyba, balsais ir urzgimu.
„Laukiniai žvėrys“ (Evaleen Stein)
Aš būsiu liūtas,
O tu būsi lokys,
Ir kiekvienas turėsim urvą
Po vaikiškos kėdutės koja;
Ir tu urzgsi, urzgsi, urzgsi,
O aš riaumosiu, riaumosiu,
Ir tada vėl urzgsi,
O aš dar kartą riaumosiu!
Po skaitymo man labai pasiteisino keli paprasti klausimai (be moralizavimo):
- Ar čia vaizduotės žaismė, ar tiesiog kvailiojimas?
- Kas čia smagiausia? Garsai? Vaidinimas? Ritmas?
- Ar po tokio teksto galvoje lieka „paveikslas“, ar tik triukšmas?
Dažniausiai vaikai patys puikiai pajunta skirtumą, ypatingai jeigu yra skaitę tikrai geros literatūros.
Geros istorijų knygos maitina vaizduotę
Kitas žingsnis – pereiti nuo „ką geriau riboti“ prie „ką verta auginti“. Nes vaizduotė auga iš gerų istorijų. Tokių, kurios vaiką ne tik pralinksmina, bet ir palieka vidinį vaizdą, norą galvoti, pratęsti mintį, sugrįžti. Čia neišvengiamai svarbus mūsų įsikišimas ir pagalba renkantis iš tos gausybės knygų ir istorijų. Svarbu apie tai kalbėti su vaikais, ruošti juos išoriniam spaudimui.
Mažas šeimos ritualas
Paprašykite vaikų išsirinkti kelias „geras istorijų knygas“, kurias jie norėtų laikyti savo kambaryje arba jaukiame svetainės kampelyje. Tokias, į kurias norisi sugrįžti. Tegul jie trumpai pristato savo pasirinkimą: kas juos ten traukia? Ką prisimena? Koks veikėjas „gyvas“?
Tai tampa labai gražia namų kultūra: knygos ne kaip „užduotis“, o kaip asmeninis lobis.
Veikla vaizduotei: „Nupiešk iš mano žodžių“
Žaidimas paprastas, bet veikia stulbinamai. Vienas pasakoja skaitytos istorijos sceną, gali apibūdinti veikėją, momentinį stop kadrą. Kiti klausome ir tada bandome įsivaizduoti. Ir taip sukame ratu, kol visi būna papasakoję bent po vieną dalyką. Šiame žaidime mes ne tik naudojame atkuriamąją (prisiminimas) ir kuriančiąją vaizduotes, bet ir mokomės klausytis, pastebėti detales, kalbėti aiškiai ir svarbiausia, pamatyti, kaip kiekvienas tuos pačius žodžius paverčiame į visiškai skirtingus vaizdus.
Svarbu vaikams paaiškinti, kad tai ne dailės pamoka 🙂 labiau eskizai.
Galima šį žaidimą atlikti ir kitaip: naudoti tiesiog paveikslą, objektą, žaislą ar nuotrauką.