Kai nėra galimybės išvykti į tikrą iškylą, sugalvojome sodybos kieme pažaisti.
Žaidimas buvo įsitengti stovyklavietę, užsikurti tikrą laužą (kaip sūnus sako: ,,iš tikro medžio, apdėtu žemėm”) ir galiausiai pasimėgauti lauže keptais zefyrais.
Pradėjome nuo ,,namo” – palapinės. Nors finale, vaikai sakė smagiau joje kaip pavėsinėje. Dar ir šešėlių teatrą pažaidėme!
Neabejoju, kad pavėsinė statyta iš medžio šakų, o ne medienos pagaliukų būtų buvę efektyviau, bet… smagus buvo ir mūsų variantas (iš to ką turim). Sūnus kartu su manimi mokėsi tvirtinti virvele (deja neturėjome storesnės).
Pati konstrukcija tikrai nesudėtinga. Pirmiausia iš 4 panašaus ilgio pagalių surišame kvadratą (kampuose virve tvirtiname kaip ,,X”). Tada iš trijų pagalių (šakų) pasidarome dvi sieneles. Du pagaliai bus vertikaliai, o trečias – sutvirtina juos viršuje. Trečias žingsnis dvi sieneles sutvirtinti tarpusavyje (trikampiu) ir prie kvadratinio pagrindo. Galiausiai du trumpesni pagaliukai (vienas vienoje puseje, kitas – kitoje) sutvirtina konstrukciją, kad ji nesiūbuotų.
Tada galima užmetus paklodę padaryti arba palapinę, arba pavėsinę. Mes dar panaudojome saulę ir šešėlį pažaisti šešėlių teatrą (įvairių augalų šešėliai atrodo įspūdingai).
Visą žaidimą vainikavo tikras laužas, bei desertas (ragavome pirmą kartą 🤭).
O perdegus malkoms ir atvesus, sužinojo vaikai iš ko pagaminti jų mėgiami anglies pieštukai 😉.
Manau, kad mūsų žaidimas tapo tikrovė. Toks jausmas, kad nesvarbu kur esi fiziškai, bet visų pastangos sukurti gerą atmosferą leido pasijausti kaip visai naujame pasaulyje!