Kiek meilės manyje, tiek šviesos matau kituose. Visa kita — mano pačios šešėliai.
Ji nesuprato juokų — ypač tų paviršutiniškų, be turinio, tarsi blevyzgių, kuriomis žmonės dengia tylą. Į viską žiūrėjo rimtai — gal net per rimtai.
Tą vakarą jai buvo be galo sunku išlikti savimi. Kai kolegės, po kelių taurių vyno, atsipalaidavo, visi jų ištarti žodžiai jai skambėjo kaip tuštybės aukštinimas. Juokai, dviprasmiai komentarai, paviršutiniškos kalbos apie kitus — viskas ją vargino. Nuodai, pagalvojo ji. Iš šių moterų sklinda tik apkalbos, žeminimas ir savojo „Aš“ demonstravimas.
Prie jų grupelės priėjęs vyriškis pasiūlė dar po taurę vyno. Butelyje šmėstelėjo jos atvaizdas — moteris surauktais antakiais, papūstomis lūpomis. O baisiausia, ji pajuto, kaip karščiavosi jos vidinis kritikas: komentavo, taisė, reikalavo, kad visi žiūrėtų į pasaulį jos akimis. Sekundėlei jai pasidarė gėda. Ji pasijuto blogai, tačiau negalėjo nei išeiti iš vakarėlio, nei jame likti.
Salės gale ji pastebėjo tuščią stalelį ir ten atsisėdo. Užmerkė akis, bandė išgirsti fone grojančią muziką. Kiekvienas džiazo taktas, tarsi vėjo gūsis, kėlė ją aukštyn. Ne į dangų, o aukštyn — tolyn nuo tos žemos būsenos, kurioje ką tik buvo. Kuo toliau skriejo, tuo labiau juto džiaugsmą širdyje. Norėjosi susilieti su ta tėkme, su tuo žinojimu, kad tu jai priklausai, jog ji su dideliu rūpesčiu neša tave per gyvenimą, net kai tu to nematai.
Kaip iš tiesų gyventi tokioje pilnatvėje ir džiaugsme? — klausė ji savęs.
Staiga kruptelėjo. Ant pečių pajuto švelnų moteriškos rankos prisilietimą.
— Ar tau viskas gerai? Nerimavau dėl tavęs, — tai buvo viena iš kolegių.
Tą akimirką jos viduje kažkas suvirpėjo. Ji suprato, kad visą vakarą buvo susitelkusi tik į save — į savo vertinimus, į savo teisingumą, į savo pačios vaizdą pasaulyje.
O ši moteris vienu nuoširdžiu kreipimusi tarsi apgobė ją rūpesčiu. Ji pajuto norą pasidalinti džiaugsmu su kitais. Juk visa esmė — likti tėkmėje, kilti aukštyn ir aukštyn.
Ji pažvelgė į kiek toliau stovinčias moteris ir išvydo tikras kovotojas — gyvenimo herojės, kurios šįvakar tiesiog norėjo atsipalaiduoti. Ne jos stiliumi, ne jos kalba, bet tai jau nebesvarbu.
— Kokia graži muzika, ar ne? — tarė ji.
Nors ir toliau nesuprato nė vieno juokelio, nepritarė nė vienai išsakytai minčiai, bet ji žavėjosi kolegių drąsa gyventi ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Ji puikiai praleido likusį vakarą.