Turbūt kiekvienas turime kokį nors slaptą, tik sau pateisinamą dalyką, kurį mėgstame atlikti už uždarų durų. Ji – ne išimtis.
Kai visi užmiega, vėlai vakare namus apgaubia tyla. Ji ryžtasi paaukoti kelias valandas miego dėl šios akimirkos – kai gali pagaliau išleisti iš savęs dalelę savęs.
Ji įsitaiso virtuvėje, ant kėdės prie lango, kur sklinda maloni radiatoriaus šiluma. Ant stalo, žinoma dega žvakė. Greta – puodelis melisų ir levandų arbatos. Nusimauna šlepetes, susikelia kojas ant krėslo. Užsimerkia, kelis kartus giliai įkvėpia ir iškvėpia. Ima knygą. Kurį laiką akimis klaidžioja po puslapius, ieškodama kažko, kas prakalbintų. O gal tiesiog ieško ties kur baigė skaityti.
Staiga akys sustoja ties eilute:
„Jis dirba, nes taip reikia. Bet troškimas šaukte šaukia, kad reikia ne dirbti – o gyventi.“
(A. Škėma, „Balta drobulė“)
O ką reiškia gyventi jai? Ar egzistuoja kokia formulė, parodanti gyvenimo sudedamąsias? Ar sąrašas, kurį būtų galima pasidėti ant šaldytuvo? Ar ji gyvena ar dirba?
„Mama!“ – iš kitapus sienos nuaidi vaiko balsas.
Po galais… Ir būtent dabar, kai buvo toks daug žadantis pasiruošimas.
Kas nutiko? Tik sapnas, sako ji, glostydama mažą galvytę. Tik sapnas. Apkloja, pritemdo šviesą.
Prieš uždarant duris pażvelgia į vaiko rankytę, užmerktas akis. Susigėsta. Juk jis nieko neturi tik mane.
Ir vėl jos troškimas susidūrė kaktomuša su jos pareiga.
Ji grįžta į virtuvę. Keletas eilučių ir ji užverčia knygą. Nebėra skonio.
Ką, ir viskas? Tiek pasiruošimo, tiek laukimo – ir viskas?
Ji sėdi dar kelias minutes, klausosi, kaip tiksi laikrodis. Tas žavesys, tas jaudulys, kuris lydi moterį prieš pasimatymą su mylimuoju – kažkur išgaravo.
O kur mylimasis? – šmėsteli mintis.
Pirmą kartą per visǎ dieną ji prisimena, kad turi vyrą. Toks ir „mylimas“, pasakytum, jei apie jį galima pamiršti.
Ji atsidūsta. Užgesina žvakę.
Ji priėmė sprendimą.
Visur tamsu, tik naktinės lemputės palei grindis nulydi ją į miegamajį. Ji girdi jo kvėpavimą. Švelniai prisiglaudžia, užmerkia akis.
Šįvakar troškimas išnyko, bet nepaliko tuštumos. Ji pajunta: ne visada tai, ko labiausiai nori, maitina labiausiai. O kaip žinoti, kas žmogui geriausia?