– Kurią suknelę man vilktis? – Elena pakelia priešais vyro akis dvi sukneles: juodą ir žalią.
– Tą juodą, kaip visada.
– Kaip visada… – ji šypteli. – Pameni, kai ją vilkėjau pirmą kartą?
– Restorane Vilniaus gatvėje.
– Tu sakei, kad atrodau kaip tikra dama.
– Tu ir buvai.
– O jeigu aš norėčiau šiandien atrodyti kitaip?
– Elena, šiandien nereikia netikėtumų, – nepakėlęs akių sumurma vyras, įnirtingai braukydamas parkeriu popieriuose.
– Ana irgi bus, ar ne? – iš miegamojo kambario ataidėjo moteriškas balsas. Nesulaukusi vyro atsakymo tęsė: – Norėčiau, kad būtų. Ji visada turi ką pasakyti. Visos klubo moterys tik ir laukia jos naujienų iš Europos.
– Nesueina, čia trūksta ir čia. Po galais..! – surauktais antakiais po lapus tebebraukė parkeriu. Staiga sustojo ir pakėlė akis į żmoną, stovinčią tarpduryje: – Atsiprašau, ką sakei?
Ji vilki juodą vilnos suknelę žemiau kelių, įeina į vyro darbo kabinetą.
– Jau senokai nemačiau Anos. Ar ji jau Šiauliuose?
Jonas nepakelia akių nuo popierių.
– Šiuo metu turiu per daug rūpesčių su tavo tėvo parduotuve prie katedros, o dar tas šiandienos sąskrydis neramina.
– Tai vadinasi, ji jau grįžusi.
Vyras sustingsta akimirkai, padeda parkerį ant stalo, pakelia akis:
– Elena, kodėl tau vis reikia kalbėti apie tą moterį?
– Ji visada parsiveža įdomių naujienų iš svetur. Tik tiek.
– Ta moteris visada turi per daug ką pasakyti.
– O gal ji pasako tai, ko kiti nedrįsta?
– Mieste yra daug dalykų, apie kuriuos geriau garsiai nekalbėti.
– Ana tiesiog nebijo būti nepatogi kitiems.
– Normali moteris rūpinasi namais, vyru ir vaikais. Ji priima svečius, palaiko ramybę namuose. Argi ne taip tave auklėjo tavo tėvai? Argi ne to jie tikėjosi, leisdami tave mokytis siuvimo amato? Stabilumas užtikrina saugumą, o šita moteris plevėsuoja visur kaip vėjo plaikstomi marškiniai.
Elena patyli minutę, giliai įkvėpia, iškvėpdama akimis užkliūna už tėvo nuotraukos rėmelio, pastatyto ant komodos. Užverčia ją.
– Tu teisus, tėvai tikėjosi, kad vieną dieną mano vyras periims jų batų siuvyklą ir parduotuves, bet argi visada turime daryti tai, ko tikisi kiti?
– Dieve, moterie, tyliau! Dar tavo motina išgirs, pati žinai, kad jos ausys paslėptos kiekvienoje rozetėje, – vyras pakyla nuo kėdės ir tyliai ant puspirščių nutipena prie gramofono, parenka pirmą pasitaikiusią vinilinę plokštelę ir fone paleidžia muziką.
– Daugiau taip nekalbėk, kol tavo tėvas gyvas turime elgtis apgalvotai, – švelnesniu žvilgsniu pažvelgia į žmoną. – Elena, suprask, stabilumas yra saugumas. Tokios moterys kaip Ana galvoja, kad nepaklusnumas suteikia laisvę. Bet taip nėra.
Moteris nuleidžia akis į grindis, viena koja nori žengti artyn vyro, bet kita susdabdo.
– O ar baimė neįkalina laisvės? O gal tokių moterų kaip Ana gyvenimas daug vertingesnis. Ji dirbo mokytoja, dabar aktyviai dalyvauja miesto valdyme, keliauja ir parveža dalelę kitokio pasaulio mums. Ji gali pabudusi ryte pati susiplanuoti savo dieną ir ji tokia bus. Ji gali be vargo atšaukti tai, ką planavo daryti. Jai nereikia naktimis skalbti vystyklų, nuo ryto iki vakaro tūnoti uždarytai tarp keturių sienų, kurios net ne mūsų, Jonai! Net šitas namas priklauso mano tėvams.
– Būtent ir prašau būti atsargesne.
– Atsargesne ar tylesne?
– Elena, tavo tėvas nemėgsta skandalų. Pati tai žinai.
Vyras vėl ima popierius į rankas, purto galvą ir numeta:
– Tu žiūri į Aną kaip į pavyzdį kokia turi būti moteris?
Elena tarp pirštų gniaužia nosinaitę:
– Aš tiesiog imu pavydėti jos galimybės pačiai nuspręsti kas yra gerai. Visur tiek daug taisyklių. Atrodo, kad net kvėpuoti turiu taip, kaip kažkas nusprendė. Aš dūstu… – jos balsas užlūžta, ji ima tyliai kūkčioti, akimirksniu atveria delną, nosinaite sausina akies vidinius kampučius.
Vyras kurį laiką tyli. Atsisėda į odinį krėslą. Užsimeta koja ant kojos ir žvelgdamas į savo žmoną, žemu ramiu balsu klausia:
– Tai tu norėtum, kad keturi mūsų vaikai nebūtų gimę? Nebūtų mūsų namų? Nebūtų manęs?
– Ką tu kalbi, ne… – jos rankos ima drebėti.
– Bet aš taip girdžiu, kad visa tai tau našta.
– Aš ne apie tai..
Vyras neleidžia užbaigti:
– Žinai ir aš gal norėčiau kaip tavo brolis dienomis tarnauti, naktimis linksmintis. Jokių įsipareigojimų, jokios atsakomybės. Lakstyčiau kaip šuo iš paskos mėtomiems kaulams, bet to nedarau. Net negalvoju apie tai, nes privalau atlikti savo, kaip vyro, pareigas.
– Galvoji, kad aš apie tai svajoju? – Elena pakelia galvą. – Kad noriu lakstyti po miestą kaip mano brolis?
– Aš galvoju, kad tu pradedi pavydėti žmonėms, kurie neturi įsipareigojimų.
– Ne, – ji papurto galvą, – aš pavydžiu žmonėms, kurie gali bent kartą gyvenime patys pasirinkti.
– Jonas šypteli, bet labiau dėl nuovargio, ne su ironija:
– Mes visi pasirinkome, Elena.
– Ar tikrai? – ji žengia arčiau. – Kada aš pasirinkau? Kai man buvo devyniolika ir tėvas pasakė, kad Jonas yra rimtas vyras? Kai motina pasakė, kad gera žmona turi būti paklusni ir rami?
Jonas nusuka žvilgsnį.
– Tu kalbi taip, lyg būtum nelaiminga.
– Aš sakau tik tiek, kad kartais jaučiuosi lyg gyvenčiau kažkieno kito gyvenimą.
– Kito? Tai kieno, jeigu ne savo?
– Nežinau, galbūt to, kuris viską nusprendė už mane.
Kambaryje kelioms akimirkoms stoja tyla. Jonas pažvelgia į laikrodį, giliai atsidūsta.
– Elena…, žmonės negali gyventi vien tik tuo, ko nori.
– O kuo tada?
– Iš pareigos.
– Pareiga be pasirinkimo tai tik gražesnis žodis baimei.
Pirmame namo aukšte trinkteli durys. Jono kūnas įsitempia tarsi lynas, nuo kurio priklausytų akrobato sėkmė. Elena išgirsta žingsnius. Tėvas. Ji greitai pastato atgal ant komodos apverstą jo nuotrauką, stalčiuje paslėpia šlapią servetėlę.
– Tu per daug galvoji, – jis prieina arčiau ir švelniai paima jos ranką, – gal pašokam?
Elena nesipriešina. Fone grojant valsui, kojos tampa plastinškesnės, rankos švelnesnės. Veide sužimba žaisminga kibirkštis.
– O tu ar pameni, kai atidarė tą naują restoraną Vilniaus gatvėje? – tyliai šnabžda vyras. – Mudu pirmąkart ten šokome, lygiai taip pat, kaip dabar. Tu vilkėjai šią juodą suknelę… – jis švelniai ją apsuka aplink save.
– Skambėjo tas pats lėtas valsas, – priduria Elena.
– Mano mama nenuleido akių nuo tavęs, sakė, kad šoki nepriekaištingai.
– O mano tėvas turbūt jau tikrino tavo diplomus, – abu trumpai nusijuokia.
– Mes buvome penkiolika metų jaunesni, – nusišypso ji ir padeda veidą ant vyro peties. – Tada atrodė dar viskas priešakyj.
Abu toliau šoka. Elena nenuleidżia akių nuo žalios pakabintos suknelės. Bando prisiminti kada paskutinį kartą rinkosi pati.
Jonas atsitraukia, vis dar laikydamas żmonos ranką, tada švelniai vėl pritraukia ją arčiau ir pasuka link lango.
– Tu ne tokia, Elena. Tu nesi nei Ana, nei kokia kita pasaulio moteris.
– O kokia aš?
– Tu mano žmona. – Jonas pritraukia ją arčiau, suspaudžia taip stipriai, kad Elenai pasidaro sunku kvėpuoti. Gramofonas nutyla.
Iš kūrybinių dirbtuvių su Sandra Bernotaite