Jis, grįžęs namo, koridoriuje rado tris didelius juodus šiukšlių maišus. Išlindusi palaidinės rankovė, senų džinsų lopinėlis išdavė, kad šeimininkė be gailesčio atsisveikina su spintos turiniu. Bent jau ta dalimi, kuri, jos manymu, jai netinka šiuo laikotarpiu.
Nors jis jau spėjo priprasti prie šio staigaus žmonos impulso, vis tiek jam savotiškai baisu žengti gilyn į kambarius. Tai kažkoks jam dar neperprastas moteriškas ciklas, kuriam suvaldyti reikia jo įsikišimo.
Virtuvėje sėdėjo ji. Vilkėjo savo šilkinį melsvą chalatą, jau buvo po dušo. Plaukai dar šlapi, kiek pasigarbanavę. Moteris lakavosi nagus. Raudonai.
Rytoj jos laukia atsinaujinimo diena: iš ryto užsuks į kirpyklą, tada į kelias parduotuves — juk reikia kažkuo užkeisti tuščias lentynas spintoje, o gal ir tuštumą jos širdyje. Po pietų suspės dar su drauge kavos atsigerti nedidukėje jaukioje kavinukėje, netoli namų. Dar norėtų naujo puodelių rinkinio, kilimėlio prie lovos ir poros pagalvėlių, kad jaukiau būtų.
„Ir vėl mes atitolom. Negirdėjau tikrosios jos, neparodžiau jai jos vertės, nesugebėjau suprasti jos tikrojo poreikio. Kokia ji graži, kai būna paskendusi ryšyje, kai organizuoja šeimos gyvenimą taip, jog visi augame valandomis. Kokia ji graži, kai joje užsiplieskia noras kurti. Kurti gyvenimą“, — galvotų tobulas vyras.
O jų gyvenimas nebuvo pasaka. Jis ir ji — du žmonės, bandantys apžaisti gyvenimą.
Jis pasišildė vakarienę, abu gan formaliai pasidalino dienos rūpesčiais.
Jis baigė valgyti, išplovė lėkštę ir kurį laiką stovėjo nusukęs žvilgsnį į langą.
Mintys sukosi ratu: vėl spinta, vėl naujas ciklas, vėl tas pats bandymas užpildyti kažką išorėje.
Jis tai matė.
– Aš tavęs pasiilgau. Pasiilgau mūsų, – nuoširdžiai kreipėsi į ją. – Kažkaip įsisukau darbe į reikalus… ir jaučiu, kad apleidau tave, namus…
Ji toliau lakavosi nagus. Taip galvotum jis, o iš tiesų ji pati nesuvokdama, o gal priešingai, labai sąmoningai, teptuku braukė dešimtis kartų toje pačioje nago vietoje. Ant kaktos ir akių užkritę plaukai slėpė ašaras.
Vyras buvo teisus. Ach, koks jis buvo taiklus, sakydamas, kad abiems reikia „mūsų“. Tik ar ji dabar ras stiprybės žengti link suartėjimo? Ar ji sugebės jam parodyti, kad ir jai jo reikia?
O ar jis nepasiduos? Nesiliaus atakavęs savo moters meilės kulkomis, kai ji rytoj grįš namo atsinaujinusi? Ar jis priims ją su žavesiu ir jauduliu, kokiu priimame auksinį rudenį?