Kaip dažnai jai norisi sušukti: „sustabdykite pasaulį, noriu išlipti.“ Bet kur ji eitų? Kokio pasaulio ieškotų? Tos silpnumo akimirkos gudriai nuginkluoja jos motyvaciją, užmaskuoja visus gražius dalykus ir palieka su abejonėmis, baime ir nusivylimu.
Bet galbūt pasaulis iš tiesų nepasikeis — pasikeisti gali tik jos santykis su juo. Jai liko tiek nedaug iki vidinio virsmo, iki kitos būsenos, kai supras: gyvenimą ji kuria pati — kiekvienu pasirinkimu, kiekviena mintimi, kiekvienu kuriamu santykiu. Tik nuo jos priklauso, ką ji tame pasaulyje matys.
Tiek nedaug iki tos palaimos akimirkos, kai suvoks: baisioji neviltis širdyje iš tiesų buvo kvietimas atrasti naująją save. Ir taip vėl ir vėl, tūkstančius kartų, kol pagaliau širdis nurims ir pasakys: „Štai, pagaliau pažinau save.“