Kiek daug moteriai duoda jos namai.
Jie daug keliavo, gyveno įvairiausiose vietose. Viena įspūdingiausių buvo vila Toskanoje.
Mažas jaukus namelis. Nesunku buvo įsivaizduoti, kaip kelios kartos čia pynė savo gyvenimus: laukinės pievos, saulė, vynuogynai ir, žinoma, kiparisų giraitės.
Jie ten praleido gal pusmetį, vėliau namais tapo kita vieta. Tačiau, nepaisant aplinkos ar interjerų (būta visokių), ji viduje jautė – tai ne jos. Tarsi skolintas daiktas, kurio negali iki galo pasisavinti ir juo džiaugtis.
Ir tik dabar, šią akimirką, ji sėdi savo mažame sodelyje, žvelgdama į kuklų namelį, gal ir niekuo neišsiskiriantį, bet savą. Galvoja, kokia palaiminta yra turėdama vietą, kuriai gali priklausyti.
Namai, kuriais galima drąsiai atsidžiaugti kiekvienu kampu. Čia ji kurs, bus, mokysis, liūdės. Ieškos, kas ji yra ir kam iš tikro tarnauja. Čia skleis savo moterišką prigimtį. Augins, rūpinsis ir mylės.
Kiek daug moteriai duoda jos namai.