kai dauguma ima matuoti tave
,,Tu tokia … originali. Bet dabar taip niekas nebesirengia“, – pasakė viena, o kitos linktelėjo, lyg tai būtų savaime suprantama.
Ji trumpam atsiprašė ir užsirakino tualete. Kūnas vis dar laikėsi kaip įtempta styga, tačiau akys buvo perpildytos pažeminimo ašarų. Kaip ir širdis. Viena ranka atsirėmė į sieną, kita gniaužė servetėlę taip, tarsi ji turėtų galią ištrinti jausmus.
Aš šiam pasauliui nepriklausau, atsakė sau. Pažvelgė į gėlėtą suknelę, į mamos dovanotą pakabutį, kurį kadaise nešiojo močiutė. Išdidžiai pakėlė galvą ir sau nusišypsojo veidrodyje. O gal visgi priklausau.
Kas pasakė, jog jos teisios vien todėl, kad šiame kambaryje, šią akimirką jų tiesiog daugiau? Kada dauguma tapo mato vienetu?
Pakišo rankas po šalto vandens srove. Pyktis kilo ne į žmones, o į patį žaidimą – tą nerašytą taisyklę, kuri verčia žmogų išduoti save, kad tik nebūtų atskirtas ar atstumtas daugumos. Leido lediniam vandeniui nutirpdyti pirštų galiukus, tada atsuko šiltą – ir pajuto, kaip užplūsta šiluma. Pasitikėjimas. Ji vėl galėjo kvėpuoti.
Ji nusišluostys ašaras, pasitvarkys plaukus, nusišypsos ir sugrįš prie staliuko. Ji negali išeiti, bet gali pasirinkti, kiek giliai klausytis greta sėdinčių žmonių balsų. Gali sėdėti tarp jų ir likti savimi. Gali klausytis ne tam, kad pritaptų, o tam, kad suprastų, kokios vertybės juose kalba.
O tada spręsti, ką neštis toliau.