Įsivaizduok mergaitę, kuri nuo mažens matė pasaulį tarsi per stebuklingą filtrą: ant sienų, ant dangaus, ant žmonių drabužių jai pradėdavo “dygti” taškeliai. Ne keli. Šimtai. Tūkstančiai. Jie plisdavo kaip lietaus lašai ant lango.
Ta mergaitė užaugo ir tapo menininke. Jos vardas – Yayoi Kusama.
Kusama suprato vieną dalyką: jeigu tavo galvoje per daug triukšmo, gali jį paversti tvarka. Ji pasirinko taškelį kaip savo ženklą. Taškelis – mažas, paprastas, bet kai jų daug, jie tampa visa visata. Ji piešė taškelius ant drobių, ant baldų, ant didžiulių skulptūrų, net ant visų kambarių. Taip gimė jos pasaulis, kuriame viskas kartojasi, juda, ir kažkaip ramina.
Kartais Kusama kuria kambarius su veidrodžiais ir švieselėmis – įeini, ir atrodo, kad esi begalybėje. Tarsi žiūrėtum į žvaigždėtą dangų, tik jis yra aplink tave. Ji nori, kad žmogus pajustų: „Aš esu mažas, bet aš esu šitos didelės visumos dalis.“
Ir dar ji labai mėgsta moliūgus. Ne dėl sriubos. Dėl formos, dėl šilumos, dėl to, kad moliūgas atrodo draugiškas ir tvirtas. Ant moliūgų ji vėl deda taškelius – lyg sakytų: “Net paprastas daiktas gali tapti stebuklu, jei į jį pažiūri kitaip.”
Kusamos menas primena: kartais viduje būna per daug jausmų, per daug vaizdų, per daug minčių. Bet tu gali rasti savo “taškelį” – mažą veiksmą, kuris sukuria tvarką: piešti, kartoti raštą, dėlioti, kurti.
(Tekstas generuotas naudojant DI įrankius)
Papildomai galima pažiūrėti (dalį verčiau vaikams, o rimtesnę informaciją (jos psichinė liga ir pan.) labai neakcentavau):
Po tokios įžangos kibome į darbus. Visiška laisvė kiekvienam… tikėjausi, kad vaikai leisis į kelionę su ryškiomis spalvomis, bet jie pasirodė kuklūs 🙂 nors savo žaidimuose jau naudoja Kusama motyvus 🤭
Man, kaip ugdytojai, svarbu buvo parodyti, kad mes nežinome kas yra gerai, teisinga, reikalinga. Niekada nežinai, kuriam vaikui duoda pasakyti ir parodyti pasauliui daugiau nei mes gebame priimti.