Jau kurį laiką ore tvyrojo įdomus jausmas, kad norisi su vaikais pasikalbėti apie gamtos susietumą. Ne kiek norisi, kiek vaikai to nori ir klausia. Aktualu tampa suvokti, kad nors ir kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis savyje, bet visumoje mes gyvename vienoje planetoje, vienoje sistemoje, kurią vadiname gamta. Tik kaip tą pajausti savo kailiu?
Pratimą atlikome ant Šiaulių fotografijos muziejaus stogo. Pirmoji užduotis buvo apsidairyti ir pasidalinti kas ką matome:
- Kokius namus matome?
- Kaip juda automobiliai?
- Ką veikia žmonės?
- Ar yra augalų?
Kurį laiką tyrinėjome miesto vaizdą iš viršaus. Tada ant pergamentinio popieriaus (panašus į kepimo popierių) juodais grafiniais rašikliais piešėme pirmąjį sluoksnį – pastatus ir gatves. Svarbu buvo ne detalus piešinys, o toks schematiškas vaizdas.
Baigus pirmąjį sluoksnį, ant antro pergamentinio lapo (uždejus ant pirmojo persišviečia piešinys) piešėme augalus. Dukra kartu prijungė ir žmones, kas turėjo būti trečiasis sluoksnis.
Vaikams piešiant, vis kalbėjau ir kalbėjau, kad atkreiptų dėmesį kaip auga medžiai, ką veikia žmonės, kaip jie atrodo iš viršaus, kiek jų, kaip veikia visas miestas ir visi sluoksniai kartu.
Pabaigus visus sluoksnius (viso 2-3 lapai), dar pasigrožėjome vaizdu ir ruošėmės eiti tomis gatvelėmis, kurias vaikai stebėjo ir bandė atvaizduoti. Prieš nusileidžiant žemyn paklausiau: ,,Ar nieko jums neprimena tas bruzgesys ant žemės?”. Sūnui tai buvo tarsi skruzdėlynas, kuriame kažkas kažką daro.
Pasidalinau dar faktu apie astronautus, kad, kai jie pakylą į kosmosą ir žvelgia žemyn į mūsų planetą, jie ją mato kaip vientisą organizmą, kuriame ne tik žmonės gyvena kad sau. Priešingai, čia karaliauja gamta su savo dėsniais, o mes kaip mažos kruopelytės krapštinėjamės savo teritorijose.
Galima pažiūrėti dokumentinį ciklą ,,One strange rock”, labai tiksliai astronautai apibūdina šį vidinį virsmą jie patiria būdami palydove.
Taigi, žiūrėjome į judrias gatves nuo stogo ir jautėmės tokie dideli 🙂 O kai išėjome iš muziejaus paklausiau: ,,Kaip jaučiatės dabar? Kažkas davar mus stebi nuo stogo :)”.
Vaikai ir aš pati pajutau, kad nebemačiau viso taip vientiso, kaip nuo stogo, bet kažkoks pokytis visgi įvyko.
Mane labiausiai sužavėjo tai, kad vaikai stebėjo. Jie analizavo ką matė, įsitraukė į žaidimą, bandė sluoksniuoti vaizdus ir juos pipdyti atgal. Ir patys savimi didžiavosi, kad tiek daug naujo pamatė, nes žvelgė kitokiomis akimis.
Namuose savo piešinukus pavertėme, sakyčiau, tikrais šiuolaikinio meno kūriniais. Spalvinome aliejinėmis pastelinėmis kreidelėmis (oil pastel).
