Visi turi savybių, kurias kiti vadina „neigiamomis“. O ji, vos išgirdusi, kaip žmonės kalba apie meilę, norėdavo išjungti tuos balsus tarsi radiją. Tiesiog paspausti mygtuką ir tyla… Ne todėl, kad ji netroško meilės. Priešingai, ji laukė jos kaip laukia aušros. Niekada nežinai: gal ji atneš naujus norus, naujas mintis, naują gyvenimą.
Tik ji negalėjo klausytis, kaip žmonės tokią nepaprastą gamtos dovaną, galimybę užšaldo primityviame lygmenyje: mylėk mane tokią, kokia esu. Lyg meilė būtų pažadas nieko nekeisti. Lyg kitas žmogus būtų paskirtas patvirtinti mano nekintamą formą. Lyg žmogus būtų pajėgus užgožti pačią gamtos prievolę kisti ir tobulėti.
Jai atrodė, kad meilė turi auginti, kaip medžiai augina vaisius. Turi deformuoti tavo esybę, kaip deformuojasi molis skulptoriaus rankose. Meilė prasideda nuo klausimo: ar aš galiu išeiti iš savęs ir padaryti vietos kitam? Ar galiu pakilti virš to vidinio skaičiavimo, kuris viską matuoja pagal naudą man?
Šiandien neįmanoma likti savimi ir mylėti, jei „savimi“ vadinu savimeilę. Ji tik augina sienas. Šiuolaikinė meilė virsta išskaičiavimu ir individo asmenine komforto zona.
Gal aš reikalauju per daug, bet meilė privalo būti kažkas daugiau negu patogumas, pagalvoja ji. Lėtai atsistoja, be jokios priežasties, kaip žmonės atsistoja, kai pasikeičia oras. Kažkas krūtinėje atsilaisvino per milimetrą – ne laimė, ne palengvėjimas, tik maža erdvė, kurioje pasidarė vietos kitam žmogui.