Tą vakarą ji klojo vaikams lovas su šypsena veide. Vakaras. Tikra palaima apgobia širdį, kai viskas savo vietose.
Kampe vis dar tebesimėtė vaiko kojinės, stalas apklotas paslaptingais popieriaus lapais, dekoruotais blizgučiais ir priraitytomis raidėmis. Šalia mėtėsi žąsies plunksna ir tušo buteliukas. Kokie jie laisvi, pagalvojo ji ir toliau pureno pagalves.
Viskas savo vietose buvo jos širdyje. Dar prieš pusmetį ji laužė save ir visą šeimą tarnauti jos tobulai tvarkos sistemai. Tačiau šiandien sprendimas turėjo būti priimtas. Šiandien, po ilgos vidinės kovos, ji pasidavė. Vos tik sekundei nutildė vidinius lūkesčius ir pasaulis pasikeitė.
Jos vidinėje skalėje vertybės taip greit susimainė vietomis, tarsi akcijos akcijų biržoje. Ir tik lengva šypsena jos veide, jos grakštūs kūno judesiai išdavė, jog ji investavo teisingai.
O kiek moterų pasaulyje šiuo metu bando įsprausti savo gyvenimus į nerealius rėmus? Kiek jų nusivylusios kaltina save, jog negeba atlikti savo pareigos? Jog nesugeba būti tobulomis, kokiomis visuomenė negailestingai spaudžia būti.
Paleisti klaidingus įsitikinimus ir iš pamatyti tikruosius artimųjų poreikius – tikrasis motinos pašaukimas.