Gyvenime muzika visada mus supa. Ji įtakoja mūsų nuotaiką, mintis.
Muzika visus, visada ir visur sujungia.
Tai kalba, kuri išreiškia giliausius žmogaus pojūčius.
Muzika turi galios perkelti žmogų iš vienos vietos į kitą, iš vienos būsenos į kitą. Juk išgirdę, pavyzdžiui, Afrikos ritmus, kokią kinietišką, europietišką ar indišką muziką iškart jausmiškai atsiduriame ten.
Muzikoje egzistuoja daug taisyklių, matematikos, apibūdiname ją kaip garsą ir pauzę, aukščiau, žemiau ir t.t., bet tai nėra tik tai.
Muzika ypatinga tuo, kad ši kalba iškart pasiekia protą, sužadina prisiminimus, sužadina jausmus, kuriuos kažkada jautėme.
Muzika neklausia leidimo, ji tiesiog veikia mūsų vidinį pasaulį.
Muzika veikia žmogų ne standartiniu būdu, kaip verbalinė kalba. Muzika – tai emocinė kalba, kuri sukurta veikti mūsų emocines stygas ir taip įtakoti nuotaiką, kas vyksta, kaip elgsimės.
Egzistuoja ryšys tarp girdimų garsų ir emocijos. Mums natūralu priimti ką girdime kaip malonius arba nemalonius garsus. Jeigu jie molonus – jaučiamės energingi.
Dar vienas įdomus faktas, kad žmogus netiki tuo, ką girdi. Kai matome, tai mums nereikia vertimo, priimame signalą tiesiogiai. O kai girdime – nežinome kas ką reiškia, todėl turime analizuoti: ar man garsas patinka, ką jis man primena ir pan.
Gyvename tikrai dideliame triukšme. Tiek garsų, tiek vaizdų. Atrodo, kad pasąmoningai imame blokuoti tą triukšmą ir prarandame įgūdžius iš tikro išgirsti ir pamatyti. Tad kartais klausiu savęs:
⁃ Ką daryti, kad išgirstum?
⁃ Užmerk akis. Klausymas – tai stebėjimas. Matymas tam trugdo, nes jis dominuoja. Užsimerkus galima įsijausti į garsą.
Tikrai, tai suveikia.
Muzika aktyvuoja žmoguje pusiausvyrą ir mes tuo mėgaujamės. Klausydamiesi muzikos mes tarsi ,,pakylame” virš savo kasdienių dalykų ir leidžiame jai mus emociškai ,,išvalyti”. Tarsi iki tol esame kaip nesuderintas instrumentas, o muzika su savo ypatingais ryšiais tarp garsų, suderina mano vidinį ,,Aš”. Tarsi paima mano jausmus ir juos suderina.
Ypatingai klausydami klasikinės muzikos, norime, kad ji kaip vanduo užlietų visas tuščias vietas mumyse. Tokioje muzikoje nejaučiame pavojaus, potyriai lieka viduje, tik manyje.
Ir pabaigai pridurčiau, kad natūralioje gamtoje yra labai daug natūralių garsų. Mieste to nėra. Mums patinka klausytis medžių, paukščių, vėjo, nes tai garsai, kurie padeda jaustis subalansuotam.
Jaučiu, kad dar per mažai suvokiame kokią įtaką mums turi garsai. Štai kodėl norisi mokytis muzikos būtent per tokią prizmę!