Šiandien mieste buvo taip ankšta, kad ji beveik girdėjo, kaip aplink pulsuoja svetimų žmonių širdys. Kavos kvapas maišėsi su pigių kvepalų dvelksmu — nuo šio mišinio tuoj pradėdavo skaudėti galvą. Ji nebegalėjo nueiti nė žingsnelio, buvo apėjusi visas parduotuves, bet niekas nebuvo nei pakankamai paprasta, nei pakankamai prasminga. Pasidavė. Atsisėdo ant suolelio, palei stiklines vitrinas, ir ėmė stebėti žmones, judančius tarsi mašinos be vairuotojo. Įdomu, kas sėdi už vairo. Kas nurodo, kad būtent ta moteris dabar užsuks į kvepalų parduotuvę? Keli vyriškiai būriuosis prie įėjimo į banką su užrašu „Grįšiu po 15 min.“
Ji suspaudė delne suglamžytą lapelį, kurį taip kruopščiai rašė prieš kelias dienas. Dabar jis atrodė kaip svetimo žmogaus užrašai.
Kitame gyvenime, pagalvoja ji, galbūt ji būtų tarp tų ryškiai apsirengusių moterų, bučiuotųsi viduryje prekybos centro ar nesigėdytų dėl nenuvalytų batų. Jos kūnas būtų lengvesnis už jos pačios moralę. Deja, jos gyvenime kažkas nuolat primena, kad niekas nevyksta be priežasties.
Vis dėlto, ji leido sau nors trumpam įsivaizduoti, kaip ji eina, perka, komentuoja. Ji pakreipia galvą, akys nukrypsta į šoną. Šiurpuliukai nubėga per kūną. Malonu ir pavojinga, linkteli sau pritariamai.
O gal galėtų gyventi kaip mažas šuniukas, kurį rankinėje laiko moteris su kailiniais, galvoja ji. Jis gauna brangų maistą, gražų pavadėlį ir šiltą drabužėlį žiemai. Tiek ir užtenka laimei. Kaip paprasta.
— Gal žinote kiek dabar valandų? — jos fantazijas nutraukė aukštas vyriškis languotu paltu.
Kažkas viduje trūktelėjo atgal. Ji sugrįžo. Nurodė tikslų laiką: septynios minutės po šeštos valandos. Nepažįstamojo klausimas savyje turėjo kažkokios galios. Kojos ėmė virpėti, kūnas atsitiesė. Ji norėjo kilti ir eiti.
Štai kiek nedaug reikia, kad sąmonė nubustų, arba prarastų budrumą.
Balsai aplink buvo pakelti keliais tonais — per saldūs, netikri.
Kažkieno pirkinių maišai slystelėjo per jos koją, palikdami nemalonų plastiko brūkštelėjimą. Tarp jos ir išėjimo driekėsi dar visa galerija šviesių vitrinų. Naminiai meduoliai kvepėjo taip, lyg kažkur turėtų būti jauku. Tačiau aplink buvo tik prekybos centro oras.
Netikėtas vėjo gūsis atnešė skanų vanilės, cinamono ir apelsino kvapą. Ji užsimerkė. Po valandėlės kojos jau slydo blizgančiomis grindimis, kuriose atsispindėjo praeivių atvaizdai. Taip, galvoja ji, kitame gyvenime galbūt ir būčiau viena tarp jų.
Nuovargis, abejonės, papildomos mintys apie šuns gyvenimą – viskas susimaišo į vieną kokteilį. Ji nusiavi batus, pasikabina paltą. Tyli džiazo muzika palydi ją iki vonios kambario. Leidžia vonią vandeniu, keli lašai eterinio aliejaus. Ir vėl tas naminių meduolių kvapas…
