Nuo pat pirmųjų dienų žmonės jautė, kad yra Dievas. Jie jautė Jį nors Jo ir nematė. Žmonės visomis skirtingomis kalbomis visada klausė kas Jis ir kur Jį galima pamatyti. Išminčių klausdavo: ,, kas yra Dievas?”
– Tai pats tobuliausias iš visų. – buvo atsakymas
– Bet kaip Jis atrodo? Ar Jis turi kūną kaip mes?
– Ne, Jis neturi kūno. Tai, ką mes vadiname Dievu yra Gamtos jėga, kuri neturi akių, su kuriomis matytų, neturi rankų, su kuriomis dirbtų ir neturi kojų, su kuriomis vaikščiotų. Tačiau Ji žino viską, netgi kiekvieną slapčiausią mūsų mintį.
– Tai kur Ji?
– Ji ir visatoje, Ji ir žemėje. Ji visur.
– Ką Ji sugeba daryti?
– Viską, ko tik nori.
– Bet ką ši jėga konkrečiai padarė?”
– Ši gamtos jėga yra Kūrėjas ir Valdovas, kuris sukūrė viską, ir visi Jo kūriniai paklūsta Jo valiai. Jis rūpinasi jais, parūpindamas visko, ko jiems reikia, ir taip palaiko visus savo kūrinius nuostabioje harmonijoje ir tvarkoje.
Pačioje pradžioje buvo tik ši gamtos jėga, mintis. Ji buvo visiškai tobula, jai netrūko nieko. Bet iš savo gerumo, gamtos jėga nusprendė kurti ir visa pavirto į kūrinius, kaip Ji norėjo. Dangus ir Žemė , viskas kas matoma ir nematoma. Ji kūrė viską vieną paskui kitą: šviesą, žvaigždes, dangų, žemę su visais augalais ir gyvūnais joje. Patį paskutinį Ji sukūrė žmogų. Žmogus, kaip ir gyvūnai, buvo sukurtas iš dalelių Žemėje, tačiau gamtos jėga sukūrė žmogų kiek kitokį nei gyvūnai, labiau panašų į Ją pačią. Taigi, į žmogaus kūną, kuris miršta, įdėjo sielą, kuri ,,niekada nemirtų”.
Dauguma žmonių galvojo, kad tai tik išgalvota pasaka. Kaip kažkas neturėdamas nei akių, nei rankų galėjo sukurti tokius dalykus? Jeigu Gamtos jėgos negalima nei pamatyti, nei paliesti, nei išgirsti, tai kaip ji galėjo sukurti žvaigždes, spindinčias aukštai danguje? Visada banduojančią jūrą, saulę, kalnus, vėją? Kaip ši jėga galėjo sukurti paukščius, žuvis, medžius, gėles? Turbūt Ji galėjo sukurti nematomus dalykus, bet kaip Ji sukūrė pasaulį, kurį matome?
Žmonės pripažino, kad gerai yra manyti, kad Gamtos jėga visur, tačiau jie kartu ir klausė vienas kito, o kas matė tą Jėgą? Kaip mums patikėti, kad Ji yra visur? Žmonės sakė, kad Ji yra Valdovas, kuriam visi visada paklūsta, bet kodėl mes turėtume tuo tikėti?
Ir tikrai, tai atrodo neįmanoma. Mes, kurie turime rankas negalime sukurti tokių dalykų, tai kaip kažkas neturintis rankų galėjo tai padaryti? Ar gali įsivaizduoti kaip uolos, augalai ir gyvūnai paklūsta šiai jėgai? Gyvūnai nesupranta, kai mes kalbame su jais, tai kaip jie gali būti paklūstantys kažkam? Arba vėjai ir jūros, ir kalnai? Tu gali šaukti, rėkti ir mojuoti jiems rankomis, bet jie tavęs negirdi, juk jie net nėra gyvi, tad jie tikrai mums nepaklustų.
Taip, visa tai taip atrodo mums. Bet, kaip tu pamatysi, viskas, kas egzistuoja, gyva ar negyva, visame ką jie daro ir net pats faktas, kad jie egzistuoja būtent taip, iš tiesų ir yra paklūsimas Gamtos jėgos valiai.
Šios jėgos kūriniai nežino, kad jie paklūsta. Tai kas yra negyvajame lygmenyje tiesiog egzistuoja. Tie, kas gali judėti, gyvena judėdami. Taigi, kai kiekvieną kartą vėsus vėjas paliečia tavo skruostus, tai tarsi balsas, jei girdėtum, sakantis: ,,Valdove, aš paklūstu”. Kai saulė pakyla ryte ir spalvos atsispindi jūroje, saulė ir jos spinduliai kužda: ,,mano Valdove, aš paklūstu.” Ir kai tu matai skrendantį paukštį, nuo medžio krentantį prinokusį vaisių ar drugelį, skraidantį aplink gėlės žiedą, paukščiai ir jų skrydis, medis ir vaisius bei jo kritimas ant žemės, drugelis ir gėlė, visi kartoja tuos pačius žodžius: ,,aš girdžiu, mano Valdove, ir aš paklūstu”.
Pirmiausia buvo chaosas ir tamsa, dabar mes turime šviesą, bet anksčiau buvo neįtikėtinai tamsu: tamsa buvo tokia gili ir begalinė, kad palyginus mūsų nakties laikas atrodytų kaip šviesą. Buvo taip šalta, kad palyginus mūsų ledas atrodytų ganėtinai karštas. Tikrai labai sudėtinga įsivaizduoti tamsos ir šalčio begalybę, trunkančią amžinai. Šioje nepamatuojamoje, šalčio ir tamsos tuštumoje buvo sukurta šviesa. Ten danguje atsirado kažkoks didelis, liepsnojantis ugnies debesis, kuriame buvo visos žvaigždės randamos danguje ir medžiagos pagaminti viskam ką tu kada esi matęs, ragavęs ar girdėjęs. Visa visada buvo tame debesyje, ir tarp pačių mažiausių žvaigždžių buvo mūsų saulė. Bet pradžioje nebuvo jokių žvaigždžių, tik liepsnojantis šviesos debesis ir karštis. Karštis buvo toks stiprus, kad visos medžiagos, kurias mes žinome – geležis, auksas, žemė, uolos, vanduo – egzistavo kaip dujos, be medžiagiškumo, kaip oras. Jie visi kartu buvo sujungti į vieną didžiulę, liepsnojančią šviesos ir karščio masę, tokio karščio, kuris mus priverstų, mūsų šiandieninę saulę pajausti, kaip ledo gabalą.
Siautėjantis, begalinis, degantis vientisos masės debesis, per didelis, kad įsivaizduotum, judėjo milžiniškoje, tusčioje, šąlančioje erdvėje. Deganti masė buvo ne didesnė negu lašas vandens tame erdvės vandenyne. Kai šis šviesos ir karščio debesis skriejo per tuščią erdvę, maži lašeliai krito nuo jo, kaip tarsi tu išpili vandenį iš stiklinės: dalis vandens išlieka kartu, o kita dalis pasiskirsto į mažus lašelius.
Nesuskaičiuojamos žvaigždės yra tarsi tie lašeliai išsilieję iš stiklinės, tik dabar jos pasklido taip, kad yra milijonų kilometrų atstumu viena nuo kitos ir juda erdvėje vienas aplink kitą, niekada nesusitikdamos. Iš tikrųjų žvaigždės yra taip toli nuo mūsų, kad tos mažytės švieselės, kurias mes matome danguje naktį, iki mūsų keliavo milijonus metų. Ar žinai kaip greitai keliauja šviesa? 100 km/h, 200km/h ar 10.000km/h? Ne, daug greičiau nei tai. Ji keliauja 297,600 kilometrų, ne per valandą, o per sekundę! Įsivaizduoji kaip greitai sklinda šviesa. Tai reiškia, kad per sekundę ji gali septynis kartus apskrieti aplink visą Žemę! O ar žinai kokia didelė yra Žemė? Ji yra 40.000 kilometrų aplink savo pusiaują. Jeigu mes važiuotume pastoviu 1000 km/h greičiu, visą dieną ir visą naktį, nesustodami, mes užtruktume šešiolika dienų apvažiuoti Žemę septynis kartus, šviesa gali tai padaryti per vieną sekundę, kas yra tiek, kiek tau užtrunka spragtelėti pirštais (click). Taigi, tu gali įsivaizduoti kaip toli kai kurios žvaigždės turėtų būti, jeigu reikia 1 milijono metų, kad jų šviesa mus pasiektų.
O ar žinai kiek žvaigždžių ten yra? Jeigu kiekviena žvaigždė būtų susitraukusi iki smėlio smiltelės, smėlis daug daug kartų uždengtų visą Europą. Viena šio smėlio smiltelė būtų mūsų saulė, o mūsų Žemė būtų tos smiltelės viena milijoninė dalis, ji būtų tiesiog nematomas mažytis taškelis. Tu gali negalvoti, kad saulė yra tiek daug didesnė už Žemę, tačiau ji yra, tik ji labai labai toli. Saulės šviesa pasiekia mus per aštuonias minutes ir jeigu mes keliautume link jos 100km/h greičiu, mes užtruktume 106 metus pasiekti ją. Taigi, tu matai, kad saulė yra vieną milijoną kartų didesnė nei Žemė, tokia didelė, kad dvidešimt dvi Žemės tilptų į jos vieną liepsną. (1 iliustracija (ar instaliacija) – saulės ir žemės santykis).
Kai gantos jėga paliepė degančiam debesiui susikaidyti į lašelius, kurie tapo žvaigždėmis, visos detalės jau buvo suplanuotos. Kiekviena visatos atlieka, kiekvienas niekybės taškelis, kurio mes net negalime matyti, yra labai svarbūs. Kiekvienam iš jų buvo duotas konkretus taisyklių rinkinys, kurių jie privalėjo laikytis.
Mažoms detalėms, kurios yra kaip dūmai, kaip garai, gamtos jėga pasakė: ,,Kai jūs atšąlsite, priartėsite vienas prie kito ir tapsite mažesni”. Taigi, kai karštos, ugningos dalelės atšąlo, jos judėjo lėčiau ir lėčiau, susijungdamos labiau ir labiau viena su kita ir užimdamos vis mažiau ir mažiau erdvės. Visai kaip joms ir buvo liepta.
Kai ugningo debesies dalelės sulėtėjo, kai kurios atvėso labiau nei kitos ir priklausomai nuo to, kiek karšta ar šalta kiekviena dalelė yra, ji tapo kieta, skysta arba dujos (1 ekperimentas – rodome kiekvieno pavyzdį (ledo, vandens ir oro). Liečiame). Viskas visatoje yra vienoje iš tų būsenų.
Tada gamtos jėga davė kitas instrukcijas dalelėms. Kai kurios dalelės gavo tam tikrą meilę vienoms dalelėms ir neapykantą kitoms. Taigi, kai kurios dalelės buvo susijungusios su kitomis dalelėmis, o kai kurios – ne. Taip, kaip ir žmonės, kurie kai kuriuos dalykus mėgsta, o kai kurių nemėgsta. Tokiu būdu dalelės sugrupavo ir suformavo skirtingas grupes. (2 ekperimentas – suplėšome popierių į gabaliukus, padedame ant vandens paviršiaus ir stebime kaip vieni gabaliukai juda kartu, o kai kurie atskirai).
Tada gamtos jėga davė konkrečias instrukcijas kiekvienam skirtingam dalelių tipui, sakydama kietiems kūnams: ,,Jūs artimai susikabinsite kartu ir nejudėsite, nebent jūs pastums”. Tai reiškė, kad jie nepakeis savo formos, nebent fizinė jėga juos sudaužys, sulaužys. Ir tada, jeigu jie duš – dalis jų atsiskels į keletą kietų gabalų.
Gamtos jėga davė skirtingas instrukcijas skysčiams: ,,Jūs taip pat laikysitės kartu, tačiau ne taip arti. Jūs neturėsite savo formos, jūs tekėsite ir plisite, užpildydami kiekvieną skylę ir kiekvieną plyšį tik pasieksite, jūs visada spausite žemyn ir į šonus, bet niekada nekilsite aukštyn.” Štai kodėl mes galime įmerkti savo rankas į vandenį, bet negalime panardinti jų į akmenis. Jėga dar pridūrė: ,,Jūs visada norėsite judėti, visada ridentis vienas per kitą”. (3 ekperimentas – ridename karoliukus, kamuoliukus ar vandens perliukus stiklainyje).
Ir gamtos jėga pasakė dujoms: ,,Jūsų dalelės iš viso nesukibs viena su kita. Jos judės laisvai, plisdamos visomis kryptimis”.
Bet kadangi dalelės buvo taip pat skirtingi individai, jos ne visos tapo kietais, skysčiais ar dujomis vienu metu. Taigi, tam tikroje temperatūroje vienos dalelės išlieka kietos, kitos jau tampa skysčiai, o kitos – dujingos. (4 eksperimentas – pakaitiname kietus kūnus, kad ištirptų/išsilydytų (mes savo atveju naudojome ledą)).
Ir štai, kol dalelės pakluso šiems dėsniams, mažas niekybės lašelis, kuris tapo mūsų pasaulis, pradėjo suktis aplink save ir aplink saulę milžiniškoje šalčio erdvėje.
Laikui bėgant, išorinis žemės paviršius pradėjo šokti ,,Elementų šokį”. Kosmosas buvo ledinis, tad dalelės virš Žemės pradėjo vėsti. Pamenat? Kuomet dalelės atšąla – jos susitraukia ir skuba į liepsnojančią žemę sušildyti save, bet tada žemės viduje deganti ugnis užkaitina jas taip stipriai, kad jos tampa labai karštos ir trokšta vėl būti šaltos, tad grįžta atgal į kosmosą. Atomai ir molekulės nešė į kosmosą karštas, degančias žarijas, o grįšdamos atgal į žemė su šaltu ledu. (2 iliustracija/instaliacija – parodome elementų šokį).
Kaip tai nuostabu, ir kaip tai paprasta! Kai tu įkaisti – tu išsiplėti, ir kai tu išsiplėti – tu kyli aukštyn, kaip oro burbulas vandenyje. Bet, jeigu tu atvėsti – tu susitrauki ir krenti, kaip smėlio kruopa, grimzdanti į tvenkinio dugną.
Dėl šio dėsnio žemė palaispniui iš degančio kamuolio pasikeitė į žemę mes žinome šiandien. Tai buvo dėsnis, kad Mažytės spinduliuojančios dalelės pakluso gamtos jėgos dėsniams , jos šoko savo šokį. Tai buvo dalelės per mažos pamatyti, bet gausios sukurti mūsų pasaulį.
Šimtus milijonų metų truko šis šokis. Galiausiai visos dalelės aprimo, kaip pavargusios šokėjos, ir viena paskui kitą, pirmiausia, tapo skysčiais. Tada kietomis, jungdamosis su kitomis, prie kurių jas traukė, sukurdamos naujas medžiagas. Sunkesnės nugrimzdo arčiau Žemės širdies, kuomet lengvesnės plūduriavo virš jų, kaip aliejus vandenyje (5 ekperimentas – trys skysčiai: vanduo, aliejus, medus).
Ant žemės susiformavo plona plevėle. Atrodė, kad žemė įgavo kažkokią formą, bet elementai žemės viduje vis dar jautėsi labai karšti ir įkalinti viduje, jie norėjo ištrūkti, jie turėjo vykdyti jiems duotą dėsnį: jeigu jie karšti – jie turi išsiplėsti ir plisti. Bet nebuvo vietos išplisti, tad jie pratrūko, suplėšydami žemės odą ir sukeldami siaubingą kovą.
Vanduo, kuris formavo paviršių, iškart pavirto į garus ir tada iš žemės vidaus prasiveržė karšta medžiaga. Tai sukūrė daug pelenų. Debesies šydas buvo nukreiptas uždengti žemę, nes saulė nenorėjo matyti visos šios vykstančios kovos. (3 iliustracija ar instaliacija – ,,ugnikalnių metas”. 6 Eksperimentas – išsiveržimas.)
Galiausiai kova nurimo. Kai viskas atvėso, daugiau ir daugiau dujų tapo skysčiais ir daugiau ir daugiau skysčių tapo kietais.
Pati žemė susitraukė ir tapo raukšlėta kaip senas obuolys, paliktas spintelėje. Raukšlės yra kalnai, o tarpai – vandenynai. Iškart, kai tik akmenys atvėso, vanduo galėjo sugrįžti į žemę, ir tada lijo, lijo ir lijo. Vanduo, būdamas skystis, užpildė kiekvieną tarpelį ir plyšelį, kurį tik rado savo kelyje ir taip buvo suformuoti vandenynai. Virš vandenynų buvo oras, oras kurį dabar įkvėpiame. Debesys dingo, šydas buvo patrauktas ir laiminga saulė švietė žemyn, matydama žemę, jos gražią maža dukrytę, ramybėje. (4 iliustracija – lygumos ir vandens santykis (ežerai, vandenynai, salos…)
Akmenys, vanduo, oras – kieti kūnai, skysčiai ir dujos. Šiandien, taip kaip buvo vakar ir prieš milijonus metų, tokiu pačiu būdu yra paklūstama gamtos jėgos dėsniams. Pasaulis sukasi aplink pats, ir aplink saulę. Ir šiandien, taip kaip buvo prieš milijonus metų, žemė ir visi elementai, bei komponentai, iš kurių jie sukurti, šnabžda vienu balsu:,, Aš su džiaugsmu paklustu”.
Versta iš anglų kalbos, šaltinis – https://m.montessoriteacherscollective.com