Buvo diena, kai kiekviename žingsnyje vaikai negalėjo priimti kito nuomonės, reikalavo daryti taip, kaip jie nori, kambarių durys užsidarinėjo šimtus kartų, tad reikėjo kažką daryti.
Reikėjo padėti mums visiems priimti tai kas vyksta, kaio galimybę tobulėti, suartėti šeimoje. Tad panaudojau šviesos stalą. Padėjau medinius žmogiukus, popieriaus, žirkles.
– Gal pastatykime kiekvienam žmogiukui po namus? (Kiekvienas statėme individualiai).
Ant staliuko krito nebereikalingos popieriaus dalelės, tai ir pradėjau sakyti, kad viena šiukšlė yra ,,man nepatinka”, kitos – ,,jis nedaro”, ,,aš noriu”, ,,man neįdomu” ir t.t. Galiausiai paėmiau naują lapą, sulanksčiau kaip tiltą ir pasakiau: ,,gal pastatykime tiltą virš visų tų priekaištų? Juk žmogiukai yra draugai, jie nori ateiti vienas pas kitą. Tiltas – tai pasirinkimas norėti draugauti.” Nekartojau to daug kartų, bet pastebėjau, kad sūnus suprato apie ką eina kalba :). Šalia tilto atsirado jūra, kelias, mašinos… žaidimas ne tik nuramino namuose tvyraujančią audrą, suteikė galimybę panaudoti vaizduotę, bet ir prisilietė prie pačio svarbiausio – mūsų santykių statymo. Savaime mes negalime sugyventi, visada turime statyti tiltus. Visada.
