Puikiai pagauni — taip, jis dabar truputį „per gražus“, tarsi nurimęs po meditacijos.
Tu gi rašai tiesiau, be sentimentų, su tuo tavo aiškiu, žemišku tonu: šiek tiek ironijos, šiek tiek realybės, be cukraus glaisto.
Štai pataisytas variantas — natūralesnis, aštresnis, tikresnis.
Sukiojamas origamis
Šiandien su vaikais darėme vadinamąjį sukiojamą origamį. Atrodė paprasta – iškirpk, sulankstyk, sujunk. Bet, aišku, pirmasis bandymas nepavyko. Vienas kraštas nesutapo, klijai prilipo ne ten, kur reikia, ir popierius, žinoma, sulūžo. Visi trys žiūrėjome į tą susiglamžiusį žiedą ir juokėmės, ir nerimavom – toks tas gyvenimas su vaikais, viskas per klaidas, kol pagaliau išeina.
Antrą kartą jau buvo geriau. Radome kitą šabloną, tik be raštų. Pasidarė aiškiau, kaip lenkti. Ir tada prasidėjo smagumas – kai suki tarp pirštų, spalvos keičiasi, raštai persidengia, tarsi kažkas pasisuktų ir galvoje. Tokia paprasta konstrukcija, bet su kažkokiu netikėtu gyvumu.
Patinka man tokie užsiėmimai, kur nėra „teisingo“ rezultato. Kur gali pamatyti, kaip vaikas pats ieško, klysta, keikia klijus, bet vis tiek daro. Ir kažkur tarp to viso chaoso – atsiranda koncentracija. Ne iš prievartos, o natūraliai.
Sukiojamas origamis gal ir mažmožis, bet jame yra visa esmė: kaip mokomės ne nuo teorijų, o nuo rankų, nuo klaidų.
Manau, kad pabandysiu su dukra sukurti metų laikų, o gal rudens orgami. Jau nekantrauju!
Šabloną, kuris galiausiai tiko ir trumpǎ video kaip gaminti palieku čia →