(Neprofesionalus vertimas iš anglų kalbos https://montessoriteacherscollective.com/albums/greatlessons/story3.html)
Ar pameni gyvybės laiko juostą? Šios Juostos gale buvo plona raudona linija ir paveiksliukas su žmogumi. Tu taip pat matei raudoną liniją ant juodos juostos. Ji rodė kiek ilgai žmonės gyvena žemėje. Žmonės atsirado žemėje, kai iki tol daugybė kitų gyvių egzistavo. Jūros dumbliai ir kiti augalai klestėjo jūrose. Maži sutvėrimai užpildė vandenynus ir valė jų vandenį. Vėliau, šie sutvėrimai tapo didesni, išsivystė kriauklės, tada kaulai ir stuburas.
Kai kurie augalai ir gyvūnai persikėlė gyventi į sausumą. Gyvūnai geriau ėmė rūpintis savo jaunikliais. Augalai naudojo saulę, vandenį ir žemės mineralus, kad užaugintų savo vaisius ir sėklas.
Žmonės galėjo atsirasti tik tada, kai žemė buvo jiems paruošta. Buvo kur surasti maisto, storas žolės kilimas jiems vaikščioti, ir po žeme buvo didžiulės mineralų saugyklos, kad vieną dieną jie išmoktų jomis pasinaudoti. Šiandien aš tau noriu papasakoti daugiau apie žmones, apie jų gyvenimą žemėje, visai kaip mano ar tavo.
Pirmųjų žmonių pasaulis buvo pilnas milžiniškų uolų. Tame senovės pasaulyje, pirmieji žmonės rado daug skirtingų rūšių augalų. Jie neturėjo aštrių dantų, kad galėtų apsiginti. Jie neturėjo aštrių nagų, kad galėtų užlipti į medžius ir pasislėpti ten nuo pavojaus, aštrių nagų, kad iškastų šaknis valgymui ar sumedžiotų kitą gyvį maistui. Jie neturėjo jokių būdų kaip žinoti, kuriuos vaisius buvo gerai valgyti, o kurie buvo nuodingi.
Gyvūnai gimsta su šiomis žiniomis. Kiekvienos rūšies gyvūnas randa ir ėda jam tinkamą maistą. Kiekvienos rūšies gyvūnas sugeba jam būdingu būdu apsaugoti save. Liūtai ėda mėsą, o ne žolę, ir jie naudojasi savo nagais ir dantimis, kad apsaugotų save. Elniai ėda žolę. Jie niekada nevalgytų mėsos! Ir jie gali labai greitai bėgti, kad išvengtų juos medžiojamų gyvūnų. Kiekvienas gyvūnas turi savo gyvenimo būdą, ir kiekvienas žino automatiškai ką daryti. Kiekvienas buvo specialiai apgyvendintas tam tikroje aplinkoje. Liūtui reikėjo žolėtos lygumos – jis negalėtų išgyventi ledynuose ir šaltuose sniegynuose šiaurėje. Elnio namai – miškas. Įsivaizduokite elnią, bandantį gyventi upėje! Jam tiesiog nepavyktų!
Pirmieji žmonės negimė žinodami ką suvalgyti, ar kaip apsaugoti save. Jie nebuvo prisitaikę prie kažkokios tam tikros žemės zonos. Tam tikros žmonių savybės buvo kaip kitų gyvūnų. Jie buvo žinduoliai, kas reiškia, jog jie turėjo plaukus, gimdė vaikus ir vėliau maitino juos motinos pienu. Tačiau buvo keletas svarbių bruožų, dėl kurių žmonės labai skyrėsi nuo gyvūnų. Dėka šių skirtumų, pirmieji žmonės išgyveno pasaulyje, kurį jie rado.
Pirmykščiai žmonės vaikščiojo ant dviejų kojų, ir tai atlaisvino jų rankas, kad jie galėtų jomis dirbti, gaminti daiktus, nešioti savo vaikus ir žaisti su jais. Įsivaizduoji kaip viskas būtų sudėtinga jeigu nebūtų taip nutikę. Jeigu tu vaikščiotum ir su kojom, ir su rankom, tai kaip laikytum pieštuką, ar neštum kažkokį daiktą, kurio tau reikia?
Pažiūrėk į savo rankas. Tavo nykštys (pirštas) yra nuostabus dalykas! Jis gale skersai delno pasiekti kitus pirštus (rodome kai kalbame). Su savo nykščiu ir rodomuoju pirštu tu gali paimti pačias smulkiausias kriaukles, arba tu gali suspausdamas pirštus įsikibti į medžio šaką ir pakelti save į orą! Joks kitas gyvūnas negali padaryti savo rankomis to, ką gali žmogus.
Koks gyvūnas gali siūti adata, vairuoti saugiai automobilį mieste ar nutapyti gražų paveikslą? Tokius dalykus gali daryti tik žmonės, kurie turi tokias nuostabias rankas!
Dar viena svarbi dovana, kurią pirmieji žmonės gavo, buvo sudėtingesnės smegenys. Su tokiomis smegenimis žmonės galėjo galvoti apie įvairius dalykus. Jų intelektas vedė juos svarstyti apie viską, ką jie matė aplink save. Jie galvojo, kodėl lijo lietus ir kas yra žvaigždės. Jie svarstė apie danguje griaudėjantį griaustinį, kas priverčia saulę pakilti aukštai į dangų, o tada nusileisti ir dingti tamsoje. Žmonės galvojo kas nutiko praeityje, ir jie nuspėdavo kas galėtų nutikti ateityje. Dabar tu gali galvoti apie tai ką aš tau sakau, o galbūt tu spėlioji ką aš dar pasakysiu! Pirmykščių žmonių protas, visai kaip mano ar tavo, sugebėjo įsivaizduoti atsakymus į jiems kilusius klausimus, surasti daugybe skirtingų būdų atrasti visko priežastis.
Šis sugebėjimas mąstyti, svarstyti ir įsivaizduoti buvo tai, kas leido žmonėms sukurti kalbą, kad galėtų pasakyti vienas kitam apie ką galvoja. Taip atsirado skaičiai, matematika, geometrija. Dailė ir muzika taip pat buvo sukurta pirmykščių žmonių. Jų dėka mes mėgaujamės skulptūromis, paveikslais, dainuojame dainas. Pirmykščiai žmonės mokė vienas kitą šių dalykų ir taip tos žinios pasiekė mus.
Pirmykščiai žmonės nebuvo tinkami kažkuriai konkrečiai žemės daliai. Galbūt tu galvoji, kad tai yra baisus dalykas, ir turbūt tu iš dalies teisus, nes tai reiškė, kad jie be jokių problemų tiesiog galėjo gyveno bet kur. Ir tai buvo taip pat didelė dovana.
Matai, kadangi žmonės turėjo savo protą, su kuriuo jie galvojo ir įsivaizdavo, ir todėl, kad jie turėjo rankas, su kuriomis dirbo, kai oras pasidarydavo šaltas ir imdavo snigti, pirmieji žmonės pasakydavo: ,, man šalta! Man reikalingas kažkoks kūno uždangalas, kad mano kūnas išliktų šiltas, visai kaip liūti kailis. Kažkokios pastogėls, kaip voverės lizdo, kuris atlaikytų sniegą ir šaltį.!”
Taigi, žmonės išrado drabužius ir namus. Jiems nereikėjo, kad jų kūnas būti tinkamas tam tikrai vietai pasaulyje. Vietoj to jie panaudojo tai, ką rado aplink save, kad sau pritaikytų aplinką. Tokiu būdu žmonės paplito po visą pasaulį ir rado būdų kaip gyventi liūto laukymėje, elnio miške ir ruonių ledynuose.
Tais laikais žmonės gebėdavo įsivaizduoti dalykus, kurių niekada nebuvo, taip kaip ir šiandien žmonės naudojasi vaizduote, kad sugalvotų naujus dalykus, o tada naudojasi savo rankomis juos pagaminti. Tu gali įsivaizduoti, pavyzdžiui, lėkštutę, kurią gaminsi iš molio, o tada ją iš tikro pagaminti. Sugebėjimas įsivaizduoti kažką naujo ir tada tai pagaminti – tai jėga, kurią turėjo ir pirmieji žmonės. Ir tai leido jiems išgyventi jų pasaulyje.
Žmonės turėjo dar vieną dovaną. Tai buvo pati vertingiausia dovana iš visų, ir tai kas iš tikro padarė juos žmonėmis. Žmonės sugebėjo mylėti.
Žmonės galėjo mylėti savo mamą ir tėvą, seses, brolius, dėdes ir tetas. Jie gali mylėti savo draugus. Žmonės myli daug žmonių, kurie jiems yra artimi. Žmonės taip pat gali mylėti ir rūpintis tais, kurių jie niekada net nematė!
Pagalvok apie vaiką iš kitos šalies, kuris yra alkanas, arba žmones, kurie turi problemų. Jie gali atrasti, kad pagalba ateina iš kažko, ko jie net nepažįsta! Tai gali būti tu ar aš, ar kitas toli gyvenantis žmogus, kuris sužinojo apie jų problemas, ir padarė kažką, kas padėjo.
Žmonių istorija prasidėjo labai labai seniai. Tai jaudinanti istorija, kuri pasakoja apie liūtus ir lokius, gyvenančius olose. Kitos dalys kalba apie pirmuosius žmones, kurie pasiekė naujas žemės vietas, ir jų pavojingas keliones ledynuose, audringuose vandenynuose ar aitriose dykumose.
Į tas keliones po naujas, niekieno neaplankytas vietas, leidosi tėčiai ir mamos, vaikai kaip ir tu, netgi kūdikiai, saugiai laikomi savo mamos rankose.
Kadangi Aplink pasaulį keliavo Skirtingos grupės žmonių, tai prie laužo šviesos jie pasakodavo apie savo nuotykius ir gyvenimą. Liepsnojančio laužo šviesoje pirmas pasakotojas pasakydavo savo istoriją, o tada pratęsdavo antras, trečias, ir vaikai sugerdavo kiekvieną žodį. Kiekvieną dieną jie vaikams papasakodavo tą pačią istoriją, galbūt pridėdavo papildomą skyrelį iš savo gyvenimo.
Kai kurie šie pirmieji žmonės po savęs paliko gražius paveikslus ir drožinius iš medžio tiems, kurie sekė juos. Jie tokiu būdu pasakojo savo istoriją. Tai istorija, kurią mes vis dar galime suprasti šiandien, kai randame šias žinutes užmirštuose urvuose ar ant didžiulių senovinių akmenų.
Kita grupė žmonių užrašė savo gyvenimo istorijas. Mes galime perskaityti apie senųjų karalių gyvenimus, tų laikų didžiųjų herojų nuotykius ant molio lentelių, kurios buvo palaidotos apleistų miestų griuvėsiuose ir ant sutrūkinėjusių papiruso ritinėlių, pagamintų iš nendrių. Mes galime išgirsti žodžius iš žmonių, kurie prieš tūkstančius metų paliko žemę.
Žmonių gyvenimo istorijoje tu sutiksi šarvuotus riterius, karalienes pilyse, muzikantus, kurie parašė tą nuostabią muziką, kuria mėgaujamės šiandien. Sutiksi vyrus ir moteris, kurie nukeliavo į kosmosą. Dar yra labai daug dalykų sužinoti kas nutiko, kai žmonės atsirado žemėje.
Tai pirmoji istorija, kurią mes išgirdome apie žmones, tačiau tai ne paskutinė! Kitą kartą kalbėsime daugiau apie pirmuosius žmones žemėje. Jie gyveno labai senai, bet jie buvo tokie kaip mes. Jie turėjo protą, su kuriuo galvojo ir įsivaizdavo. Jie turėjo rankas, su kuriomis sugebėjo dirbti, ir jie galėjo myleti, visai kaip tu ir aš.
Norintiems labiau pajausti Maria Montessori įžvalgas rekomenduojame jos knygą ,,To educate the human potencial”.