Vaikų ugdymas pagal jų asmenines savybes verčia kardinaliai pakeisti savo požiūrį į viską!
Šiuo metu mokausi išgirsti, pamatyti, užuosti tijrąjį vaiko poreikį, kas jį domina, kokie klausimai kyla. Ir, pripažinsiu, tai nėra lengva. Buvo daug lengviau pirmaisiai metais, kai vaikas ,,valgo” bet kokią pasiûlytą idėją, ją tyrinėja, keičia. O su vyresniais vaikais jau kitaip: atsiskleidžia jų asmebybės, polinkiai, įpročiai. Kartais pagaunu save ,,brukančią” savo idėją arba net sugadinančią vaiko galimybę pačiam mokytis mąstyti.
Taip vos nenutiko ir šiandien:
– Mama man reikia naujos užrašų knygelės, tokios su papūgom kur turėjau.
– Nežinau kur galima būtų ją rasti, seniai prikome jau..
– Tai aš pats pasidarysiu – jau skeneris įjungtas, laukia tik mano pritarimo.
– Bet tu turi kelias neužbaigtas? – svarstau kiek čia dabar sunaudos popieriaus, laiko 🤣.
– Aš noriu pasidaryti knygelę su langeliais, tu man padėsi?
Pauzė. Mano galvoje vyksta apsisprendimas.
Vienas variantas – įtikinti, kad knygelės nereikia ir nukreipti į kitas veiklas.
ARBA padėti sūnui užpildyti jo dabartinį susidomėjimą padaryti knygelę. Jeigu ne neseniai skaityta knyga apie ugdymą šeimoje (Project-based homeschooling, mentoring self directed learner, Lori Pickert), tai bûčiau pasirinkusi pirmąjį variantą 🤭. Bet, kaip sakiau, mokausi aptarnauti vaiko poreikius sužinoti, mąstyti, ne savo, tad sutikau padėti.
Ir žinoma džiaugiuosi, nes vaikas treniravosi kopijuoti, paskaičiuoti kaip sutaupyti popieriaus sąnaudas, kirpti, galvoti kaip surišti lapus ir t.t. O svarbiausia, kad jis gali pasitikėti manimi, jog aš palaikau jį! Manau tai tik atrakina visa, kas jame slypi 🖤
