Dažnai kyla klausimai: kaip, žinant koks yra pasaulis, mokyti vaikus būti gerais kitiems? O gal esame priversti leisti jiems būti chamais ir manyti, kad jie pasaulio centras? Kada be jokių kompromisų parodyti vaikui ,,stop”, o kur riba, kuri nesužlugdytų jo asmenybės?
Mūsų protėviai gyveno kur kas primytivesnį gyvenimą, rūpinosi iš kur gauti maisto, kad išgyventų dar vieną dieną. Šiandien mes kaip ir aptekę visokiais dalykais, tačiau galvojame kaip išgyventi dar vieną dieną jau psichologine prasme. Dauguma žmonių pasimetę ir sutrikę, nežinodami kuria linkme kreipti savo ir vaikų gyvenimus.
Stebiu jaunus žmones, kaip jie iš nevilties baigia savo gyvenimus, atrodo, pačiame savo žydėjime, o jų jau akys nebedega… kodėl? Ar ir man taip gali nutikti? Ką duoti savo vaikams šiandien, kad jie tokio taško nepasiektų? Kaip neleisti tam klausimui ,,užmigti” ir nepasiduoti, kodėl nerasiu atsakymo?
Šiandien, kaip niekad anksčiau, reikalingas žmogui kažkoks ideologinis pagrindas, kurio dėka jis orientuotusi gyvenime.
Nuo mažumės buvome suvaržyti įvairių moralės normų, auklėjami būti gerais kitiems, nusileisti, dalintis ir pan.. Šiandien suprantu, kad tai jau praeitis, tai tik pataikavimas kito egoizmui ir toks bendras (kažkada gal ir egzistavęs) susitarimas jau neveikia. Ne kartą įsitikinau: vos aš tik nusileidžiu kažkam ar bandau būti nuolankesnė – iškart gaunu ,,peilį į nugarą”, neturiu kitos išeities kaip apsidengti šarvais. Bet lipti per galvas, išnaudoti, keršyti kitiems irgi ne sprendimas.
Kaip vienu metu būti ir geru, ir griežtu? Pagal ką matuoti kaip elgtis su kitu?
Vienintelis kelias, kuri matau – tinkamas auklėjimas, kurio dėka žmogus tikrai pažintų savo prigimtį, suprastų žmogaus veikimo psichologiją, jo paskirtį gyvenime ir žinotų kaip veikia gamtos dėsniai, kuriems turime būti pavaldūs.
Esu girdėjusi mintį: ,,Gamta savo plano nekeičia. Ji anksčiau ar vėliau jį įgyvendins”.
Taip pat ir vaikų auklėjime: aš galiu nusileisti, nematyti, nenorėti, gailėtis, bet vėliau likimas mano vaiko negailės. Negana to, ir vaikas gali imti nekęsti tėvų, kodėl jie leido viską, kodėl neauklėjo ir nepadėjo prisitaikyti prie naujojo pasaulio.
Mes šeimoje matome tai, kaip vienintelį atspirties tašką, kuris leidžia koreguoti savo gyvenimą bei požiūrį į vaikų auklėjimą. Tada atsiranda viduriukas tarp buvimo geru ir buvimo ciniku, atsiranda ideologinis pagrindas. Tada žinau, kad jeigu aš neparodysiu vaikams tinkamo pavyzdžio kokie yra žmogiškieji santykiai, vertybės, tada likimas tai parodys. Ir tos pamokos gali būti labai skaudžios.
Jeigu vaikai jaučia, kad tėvai kaskart vadovaujasi ne savo instinktais, nuotaika, emocijom ar ambicijom, bet turi tvirtą ideologinį orientyrą gyvenime, tada jie gali pasikliauti jais kaip gyvenimo vedliais, jaustis ramūs, kad tėvai priima, palaiko visus gyvenimo pokyčius ir stengiasi padėti vienas kitam. Toks bendras darbas apgobia saugumo šydu ir padrąsina žengti pirmyn į tą nežinomą, kartais bauginantį pasaulį.
,,Gamta savo plano nekeičia. Ji anksčiau ar vėliau jį įgyvendins”. Toks gamtos dėsnis veikia visose situacijose… 🙏🏻