Vaikų auklėjimas

Vienas didžiausių mano, kaip moters, susipainiojimų buvo noras būti gera visiems šeimoje. Atrodo, kuo daugiau duosiu, kuo labiau stengsiuosi patenkinti visų poreikius, kuo geriau viską suvaldysiu, tuo daugiau namuose bus ramybės, artumo ir laimės. Juk būtent taip ir kuriama harmoninga šeima? Bet gyvenimas parodė, kad vien pastangų pamaloninti kiekvieną neužtenka. Galima išeikvoti milžinišką kiekį energijos, […]

Kartais gyvenime įdomiai nutinka: tam tikru klausimu tampi tarsi upe, į kurią suteka daug upeliukų. Pastaruoju metu mane pasiekia nemažai atgarsių apie „kitokius“ vaikus. Vaikus, kurie jautresni išoriniams dirgikliams, tačiau patys ne visada empatiški kitiems; vaikus, kurių aktyvavimo kodas – atsakymas į klausimą „kodėl?“; vaikus, kuriems „pasodinti medį, pastatyti namą“ nėra savaime suprantamas gyvenimo tikslas;

Kaip lengva, atrodo, žavėtis mažesniu vaiku: koks jis mielas, kaip įdomiai kažką pasakė, nupiešė, sukonstravo. Tas teigiamas dėmesys ir palaikymas yra tarsi trąšos: vaikas auga, pasitiki savimi, nebijo žengti pirmyn. O su vyresniu vaiku neretai pradedame elgtis kaip su sau lygiu: jis jau turi „suprasti iš karto“, teisingai reaguoti į pastabas, „susitvarkyti“. Ir kažkur pakeliui

Kartais atrodo, jog vaikas jau didelis. Jis kalba, vaikšto, protingai svarsto, atrodo viską supranta. O viduje jis pereina į kitą etapą – ir būtent todėl šiame amžiuje šeimose dažnai padaugėja: Tai nebūtinai blogas įprotis ar blogas auklėjimas. Dažnai tai tiesiog ženklas: vaiko vidinis pasaulis tapo sudėtingesnis. Iš kur atsiranda daugiau baimės? Maži vaikai ilgą laiką

Mama – ne tik geriausias žinynas temų apie mergaites: kas jas žavi, kas domina, kas atrodo kvaila berniukų elgesyje. Ji yra gyvas pavyzdys, iš kurio berniukas gali pasisemti santykio subtilumo, pagarbos ir empatijos. Per tokį pokalbį vaikas gauna ne vien sausą informaciją, bet ir tam tikrą vidinę nuostatą – kad tarp žmonių svarbiausia yra ryšys,