,,NESTATYTI KLIŪČIŲ PRIEŠ AKLĄJĮ”

Arba kodėl svarbu įvertinti vaiko norus ir jo prigimtį.

Dažnai mums, tėvams, kyla problemų su ribų nustatymu vaikams, autoritetu, vaiko motyvacija, jo elgesiu, nes neįvertiname žmogaus prigimties kaip esminio mūsų ir vaiko veikimo faktoriaus.

Turbūt vaikuose ryškiausiai matomama žmogiška savybė – nesibaigiantys norai ir jų pildymas. Neveltui sakoma, kad žmogus miršta, kai jame nebėra jokių norų. O mūsų vaikuose jų kyla tiek daug: jie nori pažinti pasaulį, žinoti kaip viskas veikia, jaustis gerai, gauti viską, ko jie nori…

Egzistuoja toks įsitikinimas, kad tėvai gali priversti vaikus tapti gerais žmonėmis, užgniaužiant tam tikrus ,,blogus” norus ir pasirenkant tik ,,gerus”. Bet vaikas dar nesugeba pasirinkti vieno iš dviejų, jis neturi vertinimo sistemos ,,gerai – blogai”, todėl reikėtų, kur įmanoma, vengti situacijų, kurios verstų daryti tai, kas neįmanoma.

Pavyzdžiui, mažas vaikas negali susilaikyti nelįsdamas prie rozetės. Ką darome mes? Vis kartojame ir kartojame ,,negalima!” (vaikui tai skamba kaip ,,nenorėk”). O kas, jeigu vietoj to, mes ,,pašalintume” rozetę (kliūtį) iš vaiko regėjimo lauko ir neverstume jo atsispirti savo vidiniam norui, natūraliems instinktams išsiaiškinti kas per dalykas yra tos dvi skylutės (kas jam neįmanoma)? Nebelikus dirgikliui, nebeliktų ir noro. Problema išpręsta.

Kiek kitoks pavyzdys: vaiką supančioje aplinkoje visi vaikai turi mobiliuosius telefonus, kuriais žaidžia valandų valandas ir nuolat apie tai kalba, o mes savo vaikui žaidimų laiką ribojame. Tad tokioje aplinkoje vaikas gali jaustis nepripažintas. Todėl natūralu, kad jis maištaus ir reikalaus iš tėvų neribotų žaidimų. Mes galvosime, kad jis nori žaisti, bet iš tiesų jo tikrasis noras – būti pripažintu savo aplinkoje, pasigirti kitiems ką žaidė, kaip laimėjo ir pan.. Bet ką daryti? Prisijaukinti faktą, kad vaikas norės būti kaip kiti, toks yra dėsnis, tad tėvai turi atydžiai rinkti aplinkas pagal jų norimas įskiepyti vertybes.

Dar vienas, gerai žinomas pavyzdys: ne paslaptis, kad dauguma vaikų negali atsispirti saldainiams. O tėvai, pasinaudodami jų silpna vieta, bando ugdyti valią, padėdami saldainius vaikams matomoje vietoje ir prašydami neimti (beje saldainius dar ir suskaičiuoja, kad įsitikinti ar vaikas slapta jų ,,nevagia”). Hm.. Ar vaikas pajėgus atsispirti savo vidiniam norui? Ne. O mes dar viską apsunkiname padėdami masalą, kuris dar labiau provokuoja ir reikalauja įveikti savo prigimtį.

Įsivaizduokime save… tikrai yra kažkas, ko labai labai norime. Ir štai tas kažkas atsiranda šalia. Jau atrodo tuoj būsiu pati laimingiausia, o čia staiga atsiranda užrašas ,,negalima!”. Nežinau kaip jūs, bet aš 100% sukčiau planus kaip pasiimti tai, ko taip stipriai noriu. Kurį laiką mane gal ir sulaikytų kažkokios moralės normos, įsitikinimai, bet tikiu, kad galiausiai palūžčiau. Nesugebėčiau nugalėti noro.

Žmogaus prigimtis – vis kažko norėti ir siekti tų norų užpildymo, bet kokia kaina. Suaugusiam žmogui lengviau surūšiuoti tuos norus, ieškoti ką su jais daryti, kaip ir kam panaudoti ir pan. Bet vaikai tokio sugebėjimo neturi. Todėl organizuojant savo vaikams aplinką, užsiėmimus bei pramogas, stengiuosi įvertinti tai kaip esminį faktą ir padėti vaikams sumažinant išorinius dirgiklius, nestatant kliūčių, iššūkių, neįmanomų pasitinkimų, o dedu visas pajėgas, kad jie pažintų save, savo vaidmenį visame bendrame paveiksle, pavadinimu ,,Gyvenimas”.