Kartais užgriūna toks sunkumo, tamsos pojūtis, kai jaučiamės užstrigę. Kartais tai trunka neilgai, o kartais – užsitęsia ilgiau. Yra žmonės, kurie nuolat tą jaučia. Mintys neleidžia pailsėti. Tai pabudina pyktį, kaltės pojūtį, kad gyvenimas nenusisekė. Daugelis nori iš to išeiti ir nežino ką daryti su ta būsena.
Atrodo viską darau gyvenime teisingai, o vieną dieną atsitrenkiu į sieną. Gražus pavyzdys šia tema (nepamenu kur girdėjau, bet labai surezonavo): važiuoju savo gyvenimo traukiniu ir staiga pusiaukelėje jis sustoja, niekas nesako kas vyksta. Aš ir nesuprantu kas vyksta, kodėl, juk mano tikslai dar nepasiekti! Aš dar nežinau kas yra gerai, o kas – blogai. Jaučiuosi pažeminta, imu ieškoti paaiškinimo kas vyksta.
Žmonės nemiega naktimis, galvoja, kad viskas priklauso nuo mūsų, graužiasi. Bet pasirodo nėra prasmės ieškoti savyje. Žmogus priklauso gamtai. Ji jį valdo. Pati gamta sustabdo traukinį tam, kad žmogus atsigręžtų į gamtą.
Užstrigimas gyvenime – tai gamtos programa. Kai žmogui taip jaučiasi, jis nebežino į ką kreiptis. Tada jis ima ieškoti kas valdo jo gyvenimą. Jį domina visko šaltinis. Tas šaltinis – gyvenimas pats.
Taigi, užstringame tik tam, kad atliktume tam tikrą reviziją. Peržiūrėtume savo gyvenimą, tikslą, ar apskritai tame traukinyje esame. Todėl tokia būsena yra labai vertinga. Be jos negalėtume judėti toliau. Tai kaip gimdymas – nevaldomas, skausmingas, bet galiausiai gimsta naujas aukštesnio lygio suvokimas, nauji jausmai, naujas požiūris.
Tas metaforiškas traukinio sustojimas – tai protas ir jausmai, kurie aptarnauja žmogų buvusioje būsenoje, buvusioje gyvenimo filosofijoje. Ir žmogus bus užstrigęs tol, kol nesuvoks ko jam reikia.
Užstigti gyvenime – tai gauti iš gyvenimo kvietimą pažinti gyvenimą, išsivaduodi iš minčių atakų, atsigręžti į viso ko šaltinį.
P.S. Artimos draugės meninė šios temos išraiška (,,kai mintys nuodija širdį, ieškai pagalbos ne savyje”).
