Būsiu ne populiari, bet žvelgiant kas vyksta pasaulyje, svarbi tampa kiekviena sekundė. Aš vėl apie vaikų auklėjimą. Tiksliau, požiūrį į auklėjimo tikslą.
Vis dar populiaru manyti, kad vaikams reikia ,,padovanoti” vaikystę, kuriant rožinį burbulą aplink juos. Visos pasakos, stebuklai tarsi perkelia vaiką į gražų, saugų įsivaizduojamą pasaulį, kuriame vaikas gali jaustis laimingas. Bet ar tikrai jis ,,ten” laimingas?
Vaikas gimė tam, kad pažintų save ir savo vaidmenį gamtos atžvilgiu. O čia imame ir ,,užšaldome” juos keletai metų rožiniame pasaulyje, iš kurio ištrūkus dar reikia nežinia kiek metų susigaudyti pagal kokias taisykles veikia ši pasaulis. Nesu tikra ar verta dėl kelių neva vaikystės metų vėliau sumokėti tokia kaina.
Mūsų vaikams kuriama netikra realybė yra laikina iliuzija, kuri neparuošia vaiko tikram gyvenimui. Mes tarsi pakišame reakybę po kilimu ir apsimetame, kad nieko nevyksta. Juk ji tokia neskani, nepriimtina, nesuvokiama. O vaikai tai mus stebi. Jie jaučia, kad kažko nesakome. Neparodome.
Nenuostabu, kad vaikai nepasitiki suaugusiais. Nelaiko jų autoritetais. Nesklauso. Prieštarauja. O mes dar juos ir jėga bandome sukontroliuoti, ,,išauklėti”, išgąsdinti.
Savaime suprantama, kad nereikia vaikams rodyti visų blogybių, jos ir taip užkoduotos vaiko prigimtyje. Jam reikia matyti teigiamus pavyzdžius, mokytis bendravimo meno, būti atsakingu, pasitikėti savimi.
Vaikai priešinasi mums, nes jie jaučia, kad mes meluojame (meluojame kartais net ir patys sau). Pradedame nuo nekaltų pasakų, išgalvotų saldžių dalykų. O kuo toliau, tuo dar labiau iškraipome vaiko pasaulio suvokimą vis dadėdami po kokį ,,saldų” melą kiekvienai situacijai. Vaikai jaučia, kad negali gauti aiškių gyvenimo instrukcijų, kurios veiktų visose situacijose. Nėra vieningo požiūrio. Vedžiojame juos ratais kvadratais tarp ,,daryk taip” ir ,,nežinau, pats ieškok”.
Vaikai pasąmoningai laukia bent iš savo tėvų krypties, bet, deja, dažnai gauna tik išgalvotus dalykus, kurie ,,lengvesni” ir smagesni už realybę, bet vistiek išgalvoti.
Tikrai tikiu, kad pasaulyje padaugėtų laimingų ir sveikų žmonių, jeigu nuo pat gimimo žmogus būtų mokomas būti žmogumi. Dar būdamas vaikas žinotų kodėl jis gyvena, kokia jo egzistavimo prasmė ir ką jis turi gyvenime padaryti, kad jaustų pilnavertiškumą ir malonumą gyventi.
Ech… gal visgi eikime tiesiai, o ne ratais kvadratais… 🙂
