Liūdna, kad daug vaikų patiria patyčias. Liūdna ir dėl to, kad tik kovojame su jomis, bet nesistengiame užkirsti kelią patyčioms, kad nereikėtų gydytį skaudžių pasėkmių. Užkirsti kelią per tinkamą auklėjimą, formuojant žmonėms palankius sprendimo būdus.
Visai neseniai sūnus užsiminė, kad iš medžio nori pasigaminti lazdą. Paklausiau kam ji, o atsakymas buvo tvirtas: ,,Kai prie manęs lįs tie ketvirtokai būrelyje, aš galėsiu apsiginti”. Tada pokalbis pakrypo ta linkme, kodėl taip yra. Kodėl visada vyresni skriaudžia mažesnius, stipresni – silpnesnius, garsesni – tylesnius.
,,Jeigu esu ketvirtokė lapė, kada aš jausiuosi stipresnė ir ,,kietesne” – kai eisiu pas šeštoką liūtą ar pirmoką peliuką? Negaliu rizikuoti, žinoma, kad ,,sužybėsiu” su peliuku. Jis nieko man nepadarys.”
Po šio pavyzdžio sekė dar daug išsiaiškinimų, bet pagrindinę mintį vaikas palaikė ir jį tai nuramino (kuriam laikui).
Vaikai kovoja už save įvairiais, dažnai net žiauriais, būdais. Jie tiesiog nežino kitokių būdų. Jau mažas žmogus, dar nevaikščiodamas, kovoja už save, savo daiktus ir savo norus. Jis kaip magnetas, kaip Žemės gravitacija, siurbia viską į save. Pabandykime iš kūdikio kažką paimti ar jam kažko neduoti. Kyla didelis triukšmas!
Tokia žmogaus prigimtis, jeigu tik yra proga gauti naudos sau – išsijungia moralė ir valdo instinktai. Jeigu galiu pasipuikuoti prieš kitus, pažemindama, pasinaudodama, tai pirmyn – aš taip ir padarysiu net negalvodama kaip tai palies kitus (jeigu nebandysiu veikti sąmoningai). Ir jeigu kūdikis nėra mokomas kaip tinkamai elgtis sociume, tai jis iki gyvenimo galo ir liks tame pačiame ,,magneto” lygyje.
Turbūt net nereikia paminėti neseniai Europoje įvykusių tragedijų virtinės mokyklose tarp paauglių… kai žmogus dėl savo būsenos, savo pasaulio (ar mums net neįsivaizduojamų priežasčių) ryžtasi nutraukti gyvybę kitiems ar net sau.
Žvelgiant iš šalies, akivaizdu, kad žmogus nesupranta savo gamyklinių parametrų, net nekalbant apie jų tinkamą naudojimą. Panorėjau – padariau. Nepatinka man kažkas – pašalinau ir toliau ramiai gyvenu arba ieškau kas man trugdo. Mane supykdė, įskaudino, pažemino – keršyju.
Sunku suvokti kokiame iš tiesų pasaulyje gyvename ir kaip smarkiai įtakojame vienas kitą. Vienai dalelei pajudėjus, persitvarko visa sistema. O blogiausia tai, kad vaikai apie tai nėra mokomi. Jie nėra ruošiami gyventi su savo egoistine prigimti ir bandyti ją kompensuoti geru elgesiu. Nėra empatijos. Nėra alternatyvių sprendimo būdų. Nėra auklėjimo. Nėra tinkamų pavyzdžių. Jie tik mūsų, suaugusių, kopijos.
O jeigu tik pažvelgtume į visa tai rimtai jau dabar? Užsiimtume tuo rimtai? Ieškotume kaip sujungti tas tuščias ertmes tarp skirtingų kartų? Jeigu su vaikais mokytumėmės kas mes esame ir kokie turėtume būti? Jeigu organizuotume vaikus ir suaugusius į grupes, kartu pažintume kaip valdyti savo prigimtį, kaip sukurti geresnę vietą gyventi? Jeigu nepaliktume vaikų vienų spręsti ateities visuomenės problemų pagal ,,džiunglių” įstatymus, o kartu ieškotume žmogui priimtinų sprendimo būdų?
Pasaulis kitoks negu buvo, kai mes buvome vaikai… kraujuojanči širdimi prašau, pagalvokime, ką kiekvienas galime padaryti jau dabar.
Juk vienai dalelei pajudėjus, persitvarko visa sistema.