Kai gimiau prieš daugiau negu trisdešimt metų, iš manęs tebuvo 3,1 kg miltų. Tėvai mane auklėjo, palaipsniui pildami vandenį, mokykla – ugdė, minkydama tešlą. Visi sutikti žmonės pridėjo vis kitokių prieskonių. Kol galiausiai, sulaukus dvidešimties, gyvenimas patalpino mane į kepimo formą, įdėjo į orkaitę, gerai pakaitino ir štai – ištraukė kepinį. Aš pati nesirinkau būti tuo, kad esu. Mano vaizdinį ilgai formavo mano aplinka, kol galiausiai, pasakė, jog esu keksas. Viskas. Privalau taip gyventi.
Per tuos ilgus metus, kol gyvenau ,,kekso” gyvenimą, aš atitolau nuo tikrosios savęs. Gyvenau gyvenimą taip, kaip mane mokė tėvai, seneliai, draugai, mokytojai. Bet tam tikru gyvenimo etapu, pradėjau jausti, jog nesu tokia, kokią mane mato kiti. Pasijutau dirbtinai suformuotas žmogus. Ir tada svarbiausias gyvenimo klausimas tapo: ,,Kas aš iš tikrųjų esu?”.
Ir ta tuščia erdvė tarp to, kas maniau esu ir to, o kas iš tikro esu ilgai nedavė ramybės. Daug eksperimentų įvyko: pradedant raudonais kaip liepsna plaukais, tatiuruote, išvykomis į neatrastus miškus, nesėkmingais bandymais užmegzti santykius, kalnais saviugdos knygų ir baigiant manimi, rašančia šį tekstą ir vis dar klausiančią ,,kaip rasti tą save, nuo kurios atitolau”.
Tos nuolatinės paieškos leidžia pažinti kitokias vertybes, kitokį gyvenimą. O vertingiausia yra tai, kad pradedi matyti ką valdo gamtos dėsniai, o ne žmonės, kurie nuolatos klysta ir daro kas atrodo jiems gerai.
Klausimas ,,Kas aš esu?” – tai pati vertingiausia gyvenimo dovana, leidžianti pamatyti didesnę savo prasmę negu tik kažkada suteikta išorinė forma.
Taigi, nors atrodau kitiems kaip ,,keksas”, kas esu iš tiesų – žinau tik aš.