Mũsų šeimoje trys vaikai (3metų sūnus, 6metų dukra ir 9metų sūnus). Tad visiems jau reikalingas skirtingas priėjimas prie emocijų ugdymo.
Su mažiausiuoju mes įsimylėję Spalvų Monstriuko knygą. Jam labai tiko ir patiko tos sukurtos asociacijos. Per ne lyg giliai ir nekalbame. Tiesiog mokomės atpžinti šį jausmą kasdieninėse situacijose.
Su dukra mes pradėjome kartą į savaitę žaidimo formą pasikalbėti apie baimes. Naudojame knygą ,,Viskas apie nerimą ir baimes” ir rankų lėles:
Kaip viskas vyksta? Knygą skaito vienas iš pasirinktų personažų (jį vaidinu aš), užduotis ir pokalbyje dalyvauja kiti personažai (juos vaidiname kartu su dukra). Taip ji nebijo atsiverti, juk kalba tai ne ji 🙂 Aš išgirstu ko ji bijo, sulyginame baimę su nerimu, atsirado pas mus baimės skalė, tam tikri bendri išsiaiškinimai.
Knygoje pateikiama kvėpavimo pratimų, įvairios papildomos informacijos. Kitomis dienomis mums visai gerai sekasi aptarinėti ne tik baimę, bet ir kitas su emocinio intelekto ugdymu susijusias temas. Mums patinkančios knygelės ir užduotys:
Papildomai gimsta ir kažkokie žaidimai:
NAKTINIS SARGAS
Dar vienas pratimas, kurį atliekame, tai virtualus smėlio padėklas, kurı visada galiu atverti savo telefone. Jame paprašau dukros įkelti save, kas atitiktų jos baimę ir pan.
Ir dar vienas naudingas pratimas bendrai emocijoms pažinti – įvardyti kažkokią emociją ar net įvykį ir suteikti jam kvapą, spalvą, tekstūrą, skonı arba garsus. Sužinau tikrai daug daugiau, nei su klausimu ,,Tai ko tu bijai?”.
Na, o sūnui jau ne ta amžiaus kategorija, tad su juo atradome kitokių būdų. Pagrindinis – pokalbiai. Gyvenant tokiu tempu kaip dabar, neturime daug laiko sėdėti ir šnekučiuotis. Tai pastebėjau, kad daugiausia pokalbių įvyksta kelyje į būrelius, man plaunant indus ir, žinoma, prieš miegą.
Vienas svarbiausių momentų – perduoti vaikui suvokimą, kad visi kažko bijome. Bijome to, ko nežinome. Pasidalinimas, kad ir mes, tėvai, kažko bijome, leido vaikui nebijoti apie tai kalbėti garsiai su manimi. Pastebiu, kad vaikams net patinka apie tai kalbėtis.
Kad įveikti baimes būtų efektingiau, naudoju knygoje ,,Žaidźiu jausmus. Baimė” pateiktus pratimus. Vieni geriausiai veikiančių – vaizduotės galia.
Kai kažkas nutinka, pirma sureaguoja mūsų impulsai, o tada įsijungia interpretacijos. Tai čia vaizduotė gali padėti nukreipti mintis ne į gąsdinančią pusę, o priešingą. Žinoma, priklauso apie kokią baimę kalbamės. Man svarbu vaikui perduoti, jog baimė reikalinga, ji mus saugo nuo pavojingų dalykų. Tik reikia išmokti kaip su ja gyventi. Baimė gali paralyžuoti tave, užvaldyti mintis ir t.t..
Grıžtant prie vaizduotės pratimo, tai mes ramiai susėdame, paprašau sūnaus įsivaizduoti jo mėgiamus ledus, tortą ar patiekalą. Tikslas – vaizduotėje pajausti jų skonius, matyti spalvas, užuosti kvapą. Pavyksta. Tai tokį principą taikome ir baimėms, kurios susijusios su įsivaizdavimu (po lova tykojantis monstras, tamsi spinta, voras ir pan.). Beje, kalbant apie monstrus po lova, sūnus vis dar smagiai paima seniai skaitytas knygeles apie Baubą Geibą:
Rašiau apie baimę tamsai, nes tai vis dar aktualu net man pačiai 🙈. Bet neseniai susidūrėme su kita baime – iš kur žinoti kas yra tikra? Vaikas pamatė kito berniuko telefone gąsdinančių DI sugeberuotų nerealistinių vaizdų, kurie stipriai sukrėtė ne tik jį, bet ir mus. Bet iš kitos pusės, džiaugiausi, kad mes sėdime it kalbame apie tai kaip apie labai realų ir rimtą dalyką. Kiekviena situacija gali mokyti sąmoningumo ir prisitaikymo šiane pasaulyje. To viso Tik Tok šlamšto dėka, mes su vaiku galėjome aptarti kas yra patikima informacija, kurios socialinės aplinkos nėra saugios ir sveikos, kuo galima pasikliauti ir pan.
Iš tiesų, patys su vyru nusprendėme, kad radus patikimą, tikrą šaltinı – reikia jo laikytis, nes baisu kas dedasi Informaciniame lauke!
Taigi, galima pamatyti, jog tokioje situacijoje reikalingas kitoks pratimas. Mūsų atveju mes tiesiog nukreipėmė vaiką į faktus, logiką, paaiškinant kaip veikia DI, nesubrendusio proto ir ,,žodžio laisvės” derinys. Vaikui – nemalonūs išgyvenimai, o mums – sekanċio mėnesio tema – Kaip ugdyti kritinį mąstymą.
Tikiu, kad greit atsiras ir naujų baimės formų. Tačiau, kai turime galimybę su jomis darbuotis palaipsniui, viskas įmanoma.
Pabaigai, kol nepamiršau, labai geras dalykas – dienoraštis. Pati jį vedu, sūnus irgi fiksuoja savo įspūdžius. Tai karts nuo karto primenu jam užsirašyti ir didžiausias baimes, kurios gali tapti varomojo jėga pokyčių link. Praeitais metais vedėme emocijų dienoraštį, irgi labai geras dalykas pralaužti ledus ir ugdyti šeimoje įprotį kalbėti apie tai.