Pradėsiu nuo klausimo: ,,Ar prieš susituokiant, turėjote aiškų, abiejų išsikeltą santuokos tikslą?”.
Mes tikrai nebūtume turėję, jeigu likimas nebūtų suvedęs su žmonėmis, kurie užsiima ryšių tarp žmonių mechanika. Tik šių žmonių įkvėpti, padrąsinti ir, drįsčiau sakyti, paprotinti, tarpusavio pokalbių metu su vyru formavome savo šeimos viziją: kokia turėtų būti auklėjimo kryptis, koks tikslas, kokių patys norime santykių po 5, 10 metų ir pan., kokioms vertybėms tarnausime, o kurių stengsimės nemaitinti, ko sieksime, kaip sieksime, kodėl turime išlikti kartu. Visi šie ir daug daugiau klausimų yra aptarinėjami kone kasdien, net ir po dešimties metų santuokos. Viskas keičiasi, tad atsiranda naujų, dar nepaliestų širdies kampelių 🙂
Įdomi ta žmogaus natūrali programa: susižavėjimas, malonumas, bundantys moters instinktai, santuoka, tėvystė, gyvenimas dėl vaikų ir po daugybės metų klausimas – o kur mes?
Aš už tai, kad dar iki susituokiant partneriai apsibrėžtų kur jie yra ir kur jie nori būti. Pamenu, kai tik pradėjome domėtis ta ryšių mechanika, pirmoji matyta schema buvo trikampis. Jos kampuose, apačioje buvo ,,Ji” ir ,,JIS”, o pačiame viršuje – MES.
Tai ir tapo mūsų santuokos tikslas – iš dviejų individų tapti vienu dariniu – šeima, pora, siela. Kaip norisi, taip ir galima pavadinti, bet esmė lieka ta pati. Kai žvelgi vienas į kitą ir supranti, kad santuoką sugalvojo ne žmonės, o Gamta mus įpareigojo užmegzti ryšį, stiprinti jį, jame auginti vaikus ir rodyti jiems pavyzdį kaip žmogus gali ir turi rūpintis kitu žmogumi.
Štai kodėl aš tikiu, kad santuoka turi turėti ilgalaikį tikslą, kilnesnį negu tiesiog malonumas mėgautis vienas kitu. Tikslą, kuris motyvuotų partnerius nepalikti vienas kito, kad ir kas nutiktų, nepasiduoti impulsams, maitinti tarpusavio ryšį nusileidimais, apgobti jį galvojimu tik apie jo stiprinimą. Priešingu atveju, jeigu remsimės tik jausmais, kuriuos tam žmogui jaučiame šiandien, tada kaip galėsime nuspėti kaip elgsimės, kai to jausmo nebebus?