Vyrai Moterys Santuoka

Kai buvau jaunesnė, daugiau skaičiau psichologinės literatūros, apskritai bandžiau suvokti savo naują funkciją, naują vietą, naują padėtį, naują santykį su savimi, su vyru, su vaikais ir su visu tuo gyvenimu. Ir labai dažnai vienas pagrindinių patarimų būdavo paprastas: gerai išsimiegok. Tuo metu man tai atrodė ne visai man. Atrodė, kad aš galiu laikyti daugiau, kad […]

Kodėl šiandien taip sunku kalbėtis su kitu žmogumi? Ne tik su nepažįstamais,  kolegomis, bet ir šeimoje po kelių minučių pokalbio kažkas viduje ima priešintis? Gyvename tokiu laiku,  kai turime daugiau žinių, įrankių ir net sąmoningumo nei bet kada. Tai kodėl kažkas neveikia būtent ten, kur turėtų būti paprasčiausia? Šiandien žmonės patiria stresą, jaučiasi pavargę, išsiblaškę.

Vis galvoju ir galvoju, kokia yra pagrindinė problema santykiuose. Galbūt nesugebėjimas įvertinti esamos situacijos ir judėjimas pirmyn. Kur? Į būsimos akimirkos statymą. Atrodo, kad šių laikų žmogaus viduje vis užsiplieskia sisteminė problema, skatindama veikti impulsyviai. O kaip žinoma, impulsyvumas, pasipuošęs emocijomis, nuoskaudomis, įsitikinimais ir lūkesčiais, dažniausiai realizuojasi neigiamai. Jis tarsi reikalauja, kad kiti prisitaikytų prie

Žmonės gyvena kartu dėl įvairiausių priežasčių: dėl prisirišimo vienas prie kito, dėl vaikų, dėl saugumo, dėl laimės, bet nebūtinai dėl to, kad myli. Žinoma, gali nebūti ir atstūmimo, tačiau meilę vis tiek reikia puoselėti — tai tarsi laužas, kuris, nepakūrenamas, ima rusenti, o palaipsniui ir užgęsta. Jau seniai gyvename mintimi, jog meilė yra tarsi gyva

Ne dažnai, o gal ir dažnai, žmonės varginasi suderinti nesuderinamus dalykus. Pavyzdžiui, ji – moteris, jis – vyras. Ji nori naujų tapetų svetainėje, o jis atidėlios tai tol, kol užsidegs raudona šviesa ir tik tada skubiai imsis veiksmų. Duok Dieve, kad spėtų, nes kai moteris pavargsta laukti – ji išeina. Ir taip nutinka kone šimtus

Jis buvo be galo pavydus. Kurį laiką ji gyveno su jausmu, kad tai — jos atsakomybė. Ji vengė išeiti be jo, nedalyvavo darbo vakarėliuose, nuleisdavo akis, kai kaimynas pasisveikindavo. Iš pradžių ji teisino save: taip ir turi būti, ar ne? Kol galiausiai jis apkaltino ją romanu su siuntų pristatytoju — kiek keista, nes siuntas užsakydavo

„Kiekviena būsima žmona turėtų pagyventi su savo vyro mama, kad išmoktų tinkamai juo rūpintis.“ Kai pirmą kartą išgirdau tokią frazę seminare, ji man pasirodė kaip įžeidimas. Buvome dar šviežiai susituokę, kupini entuziazmo ir tikėjimo, kad patys viską žinome vienas apie kitą. Dabar, auginant du sūnus, ši mintis įgauna kitą prasmę. Kiekvienas vyras turi savo „kodą“

Meilė, kurią sugadiname patys – net to nesuprasdami. Raktas į sėkmingus santykius – tai svarba. Galiu bandyti įvairius metodus: psichologinius pratimus, filmų įkvėptas scenas, teorijas. Tačiau visa tai – tik laikinos priemonės. Iš tiesų santykio kokybę lemia tai, ką iš tikrųjų jaučiu viduje, o ne tai, ką bandau nuslėpti ar „suforsuoti“. Ir visos tendencijos veda

Sakoma, kad žmogus gali daug ką išgyventi dar mintyse – nebūtina laukti, kol gyvenimas supurtys, kad pradėtum matyti. Kartais užtenka atidumo: sau, kitam, santykiui. Pažvelkime į šeimą. Dažnas vyro lūkestis – grįžus namo jaustis laukiamu. Ramybė, šypsena, šiltas žvilgsnis. Tai natūralu – kiekvienas nori sugrįžti į erdvę, kurioje jaučiasi priimtas. Ir, tiesą sakant, beveik kiekviena

Kasdien stebiuosi, kiek visko gali nutikti sąveikoje tarp dviejų žmonių. Vis kažkas nenuspėjamo, nepažinto, šiek tiek keliančio nerimą. Bet juk taip norisi gyventi sutarime, jausti gilų ryšį. Kokia pirmoji mintis ateina į galvą bandant vizualizuoti tą ryšį? Taika? Ramybė? Malonumas? Laimė? Saugumas? Žinojimas? Pasitikėjimas? Buvimas savimi? Nuoširdumas? Taip, tikrai dažnai norisi būtent tokios būsenos, kuomet