Pastebėjau vieną dalyką, kuris nuolat išlenda – pokalbiuose su draugėmis, su vyru ar net stebint kitų poras. Mes kažkodėl vis dar tikimės, kad vyrai ir moterys turėtų būti vienodi. Vienodai jausti, vienodai reaguoti, vienodai komunikuoti. Ir kai tai nesuveikia – apima nusivylimas. Lyg kažkas tarp mūsų „ne taip“.
Ilgą laiką ir pati taip galvojau. Jei aš kažką jaučiu, tai jam irgi turėtų būti akivaizdu. Jei man reikia švelnumo, tai juk natūralu – jis turėtų žinoti. O geriausias variantas – jis turi skaityti mano mintis ir mane nustebinti! Bet ne kartą įsitikinau, jog vyrai neturi tokių sugebėjimų ir jie viską jaučia kitaip. Ir tai nebūtinai blogai.
Mes esame du skirtingi pasauliai. Vyras ir moteris yra dvi žmogaus pusės. Kiekvienas – savaip ribotas, kol neprisileidžia kito. Ne tam, kad susilietų į vieną, o kad papildytų vienas kitą. Tai ne tik graži metafora – tai ir reali vidinė būsena. Kai įsisąmonini, jog kito nereikia „pataisyti“, tik tada atsiranda erdvės tikram ryšiui.
Pajuokaujame, kad vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros, bet praktikoje tuo sunku remtis. Kodėl?
Nes kai reikia spręsti buitį, auginti vaikus ar kurti artumą, tas „planetų“ modelis mažai pagelbsti. Jis labiau pabrėžia skirtumus, bet nepasiūlo tiltų. O juk tiltai ir yra tai, ko mums reikia. Ne teorijų, o paprasto: „Aš girdžiu, kad tau tai svarbu, net jei pats taip nejaučiu.“
Aš – jausminga, man reikia žodžių, smulkmenų, šilumos. Jis – konkretus, orientuotas į sprendimus. Man atrodo, kad jis kažko „nepagauna“. Jam atrodo, kad aš „perlenkiu“. Ir mes – lyg dvi skirtingos kalbos, abi teisingos, bet viena kitai – sunkiai išverčiamos.
Moteris iš prigimties nori ryšio, o vyras – nori laisvės. Ir nors iš pradžių tai atrodo prieštara, iš tiesų tai tiesiog du skirtingi impulsai. Moteris daugiau prisitaiko, jaučia, nori susilieti. Vyras dažnai nori pabėgti – ne todėl, kad nemyli, o todėl, kad ryšys jį gąsdina. Kai tą žinai – ir nesureikšmini tylos ar grubesnio atsakymo. Suvoki: jis vis tiek čia. Tik savaip.
Nuo jaunystės maniau, kad man reikia „išmokyti“ vyrą jausti, reaguoti, matyti pasaulį mano akimis. Bet po šitiek bendro darbo metų supratau, kokia paika ši mintis buvo. Abu partneriai yra sutverti savo vaidmenyse ir viskas, ko mums trūksta – išmokti gyventi tik dėl bendro ryšio, stengtis priimti. Nes tada tarp mūsų atsiranda vietos ryšiui, o ne lūkesčių nusivylimui.
Nereikia būti vienodais, kad būtumėm kartu. Užtenka abiem norėti būti, net jei kalbam skirtingai. Tikra partnerystė gimsta tada, kai abu žmonės atsiveria palaipsniui – ne per jėgą, ne iš baimės prarasti, o iš sąmoningo noro kurti. Ir kai tai darome ne tam, kad pakeistume kitą, bet kad labiau pažintume – ima rastis ne tik ryšys, bet ir pagarba.