Kai buvau jaunesnė, daugiau skaičiau psichologinės literatūros, apskritai bandžiau suvokti savo naują funkciją, naują vietą, naują padėtį, naują santykį su savimi, su vyru, su vaikais ir su visu tuo gyvenimu. Ir labai dažnai vienas pagrindinių patarimų būdavo paprastas: gerai išsimiegok. Tuo metu man tai atrodė ne visai man. Atrodė, kad aš galiu laikyti daugiau, kad turiu energijos, kad čia ne esmė.
Bet dabar, kai praėjo beveik dvylika metų nuo tos pirmos akimirkos, imu vis aiškiau suvokti, kad, deja, tas paprastas patarimas buvo labai tikras. Patarimas numeris vienas iš tiesų yra: įsivesk normalų gyvenimo režimą, kad galėtum gerai išsimiegoti. Tik šiandien matau, kad jis yra platesnis negu tik miegas. Tai apskritai klausimas, kaip tu gyveni. Kiek tavo gyvenime yra režimo, kiek tvarkos, kiek bereikalingo savęs išbarstymo, kiek veiklų, pareigų, paslaugų, kurios atrodo svarbios, bet iš tiesų tik atima jėgas ir nesukuria jokios išliekamosios vertės.
Nuovargis ateina ne tik nuo per mažai miego. Jis ateina ir nuo per daug visko. Nuo per daug blaškymosi. Nuo per daug nereikalingo paslaugumo. Nuo per daug smulkių darbų, kurie ryja dieną, bet nieko iš tiesų nepastato. Nuo maisto, kuris ne maitina, o sekina. Nuo tempo, kuriame žmogus nebegirdi savęs. Ir visa tai po truputį atima iš žmogaus beveik visus resursus būti žmogumi
Nuovargis iš tikrųjų atima iš žmogaus beveik visus resursus būti žmogumi. Kai esi labai pavargęs, tarsi atsijungi nuo savo žmogiškųjų galių ir lieka tik instinktai. Nueiti į tualetą, sugebi pavalgyti, o kartais net ir nebevalgyti, atlikti tik tai, kas būtiniausia. Aišku, yra įsipareigojimai darbe, šeimoje, tam tikras funkcijas vis tiek atlieki. Bet visa tai darai tarsi ,,be dvasios”. Tavęs nebelieka plačiąja prasme. O pagarba partneriui atsiranda tik tarp žmonių. Ji reikalauja daugiau nei instinkto. Daugiau nei išgyvenimo režimo.
Aš vis labiau matau, kad kai žmogus išnaudoja visą savo energiją, jam tampa beveik neįmanoma gyventi plačiau negu tik savo galvoje. Tu vos pavelki kojas, tau darosi sunku net kvėpuoti, kartais sunku valgyti, ir visos mintys sukasi tik apie vieną: kada pagaliau galėsi atsigulti, kada visi nueis miegoti, kada pailsėsi, kada nebereikės nieko daryti.
Ir tokioje būsenoje labai sunku įsivaizduoti, kaip galėtų atsirasti mintis apie kitą žmogų. Apie tai, ar mano partneriui šiandien viskas gerai, kaip jam sekėsi darbe, ar jis galvoja apie mus, ar aš galvoju apie mus, ar man rūpi mūsų santykiai, ką mes šiandien dėl jų padarėme.
Kai įvažiuoji į tokį nuovargį kelioms savaitėms, kai abu užsiknisę savo darbais ir tik po truputį pradedame jausti pasekmes, tada ir atsiranda tas keistas jausmas, kad kažkas tarp mūsų ne taip. Jauti atitolimą. Tarsi oras iš santykio būtų dingęs. Ir tada pradedi jo ieškoti, bandai užuosti, kas čia nutiko, bet atrodo, kad nieko nebeliko. Viskas kažkur išgaravo.
Ir būtent čia man susiriša viena labai svarbi mintis. Ir būtent čia man susiriša viena labai svarbi mintis. Reikia rūpintis ne tik savo miegu. Reikia saugoti savo jėgas apskritai. Neatidavinėti jų bet kam. Neišbarstyti jų smulkmenoms. Nestatyti savo dienos vien iš to, kas skubu, triukšminga ir būtina tik iš pirmo žvilgsnio. Nes visa tai tiesiogiai paliečia ir santykį. Šiuo atveju kalbu apie vyrą. Tai yra mano partneris. Žmogus, kuriuo aš žaviuosi, kuris man yra pavyzdys, kuris labai daug duoda mano gyvenimui, mano vaikų gyvenimui ir mūsų bendram gyvenimui.
Ir kai nuovargis atima visą tą žavesį, man atrodo, tai yra didžiulė netektis. Kad tai išsaugočiau, aš privalau bent jau gerai išsimiegoti. Kad sugebėčiau pamatyti geriausias vyro savybes. Kad sugebėčiau jį palaikyti. Kad sugebėčiau jam padėti. Nes galų gale visa ta energija grįžta ir man pačiai. Tai tarsi grandinė: aš duodu, jis priima, o vėliau, kai reikia man, jis duoda atgal.
Todėl šiandien aš vis labiau matau, kad miegas, režimas, poilsis nėra tik rūpinimasis savimi. Tai ir rūpinimasis santykiu. Kartais net labai tiesiogine prasme. Nes kai esu pailsėjusi, aš ne tik ramesnė. Aš ir vėl matau.