Neseniai pažistamas pasidalino savo nuostaba:
– Žinai, neseniai skridau pas gimines į Šveicariją. Pamaniau pasiimsiu anūką kartu, jam bus naujas įspūdis, pirmas kartas skristi lėktuvu. Ir štai mes jau oro uoste, lipame į lėktuvą ir aš matau, kad tai visai jo nejaudina. Vos įlipome, atsisėdome, jis prisisegė saugos diržus ir pasiprašė picos. Net nepanoro sėsti prie lango! Atrodė, kad jis būtų skraidęs lėktuvu šimtus kartų. Mes atostogų metu daug kalbėjome, aplankėme daug įdomių vietų, tačiau jis į viską žvelgė taip natūraliai. Tarsi viską jau žinotų. Likau suglumęs, kad šiandien vaikų niekas nebejaudina taip, kaip jaudino mus vaikystėje.”
Tikrai taip. Pagaunu save, kai vis bandau vaikams siūlyti dalykus, kurie man buvo naujovė, kuo aš žavėjausi ir neturėjau ar šiandien norėčiau pati išbandyti. Ir nustembu, kai jie tai priima taip ,,paprastai”, be didelių emocijų.
Aš vis praleidžiu mažytę esminę detalę – ši karta kitokia.
Mūsų vaikai gimė pasaulyje, kuriame viskas jau atrasta, paaiškinta, sukurta. Jie materialiai aprūpinti viskuo. Jų nežavi ateities planai: įgyti išsilavinimą, susirasti darbą, įsigyti būstą, sukurti šeimą ir t.t. Tai nėra juos ,,vežantis” arkliukas. Didelis procentas vaikų pasaulyje nuo 10-11 metų jau vartoja antidepresantus, nes jaučia viduje milžinišką tuštumą. Visko nusivylimą. Jie gyvena tarsi pakibę ore tarp žemės ir dangaus. Tai jaučiasi ir suaugusieji, tačiau mes labiau patyrę. Mokame vaidinti, nukreipti mintis kitur. Ir mums tai padaryti lengviau, nes nejaučiame to didelio vidinio spaudimo, kokį šiandien jaučia vaikai.
Manyje nuolatos vyksta paieškos, stebėjimai ir skaičiavimai – tai ko gi trūksta mūsų vaikams? Kaip ištrūkti iš to nusivylimo?
Nemažai yra literatūros apie alfa kartos vaikus, apie jų specifinius požymius, jiems būdingus mokymosi ir bendravimo principus. Labiausiai įstrigo tai, kad šie vaikai linkę dirbti kaip partneriai, draugai; reikalauja pagarbos; jie visame kame reikalauja paaiškinimo ,,kodėl?”; ieško gyvenimo prasmės; labiausiai žavi mokslai apie kosmosą, nes tikisi, kad visatoje atras aukštesnį, nei šis materialus, pasaulį, kuriame pažins visus aplink mus veikiančius dėsnius; negali pakęsti, kai juos verčia kažką daryti, nori veiksmus atlikti savo iniciatyva; jiems reikalingas ne mokytojas, o pagalbininkas; šios kartos vaikai ieško tiesos, tad labai greitai jaučia netikrumą, melą ir atmeta tai; jie labiausiai lavinami vaikai iš visų kartų; labai jautrūs ir uždari, mieliau renkasi virtualų, iliuzinį bendravimą, nors iš tiesų trokšta gerų tarpusavio santykių, fizinio bendravimo, tačiau to pasaulyje neranda ir ,,bėga” į iliuziją, kurioje gali būti bet kas…
👆🏼Tai paaiškina daug dalykų.
Žinot, stebiu savo vaikus, vaikus aplink, klausau kitų tėvų įžvalgų ir tikrai matau, kad mūsų vaikai tarsi kažko, patys nesuvogdami, inirtingai ieško. Pabando vieną dalyką – meta, tikrina kitą – ne, tai ne tai. Ir vėl ieško. Iš to kyla ir hiperaktyvumas, nes jie tarsi šokinėja ragaudami viską iš eilės ir nerasdami reikiamo skonio. Ir tik laiko klausimas kada mano vaikas pavargs, pasiduos ir nuleis rankas.
Mane, kaip mamą, jaudina tai kokio skonio jie ieško. Galbūt yra ir daugiau tėvų, žvelgiančių į savo vaikus ir galvojančių: ,,Kokio vidinio turinio jie reikalauja? Kaip mes, suaugusieji, turime elgtis, kad ,,suvaldyti” šitaip siautėjančią kartą? Kas jiems suteiktų gyvenimo tikslą? Ko jie turėtų siekti? Kokio ateities pasaulio jiems reikia? Kokia mūsų paskirtis?”.
Turbūt, kai atsakysime patys sau į šiuos klausymus – žinosime ką duoti vaikams. Šiai dienai galime sujungti savo rūpestį į vieną didelį tašką ir giliai širdyje panorėti visa tai sužinoti, pajausti ir, galiausiai, ištrūkti iš tos nevilties jausmo, kuris kartais aplanko kiekvieną.