– Turite vaikų?
– Taip, sūnų ir dukrą.
– Pasisekė, auginate porelę.
Kol vaikai maži, nuo 0 iki 3 ar 4 metų net nesusimąstai, kad yra kažkoks vidinis auklėjimo skirtumas tarp mergaičių ir berniukų. Abu mažiukai, abu meilučiai.. kaip ir vienodi. O staiga pasieki ribą, kai suvoki, jog nebežinai kaip kalbėti su sūnumi, o dukra tave ,,skaito” net be žodžių. Kai tuo tarpu, vyras pasako sūnui žodį – ir jiems viskas aišku. Tada puoli ieškoti ,,ko dar nežinau”.
Aš puikiai žinau, kad vyrai ir moterys yra visiškai skirtingi, bet VIS praleidžiu svarbų faktą – mano vaikai irgi yra vyras ir moteris, tik sumažintame pavidale, kuris ir painioja mane.
Jeigu žvelgtume giliau į mūsų prigimtį, tai atrastume save: kas mes esame, kokios mūsų funkcijos, kodėl mes skirtingi, kaip būti kartu.
Stebiu savo vaikus ir nenustoju žavėtis kiek jie atskleidžia apnuogintą, nesugadintą moters ir vyro prigimtį.
Nesuprasdavau kodėl vyras gali gyventi be vonios, jam užtenka dušo. O moteris gali (ir jai reikia) valandų valandas gulėti vonioje. O tada matai: sūnus vonioje ,,ieško” veiksmo, o dukra priešingai – ieško būdų mėgautis šilta vonia. Nesu mačiusi, kad sūnus gulėtų vonioje ir žiūrėtų į vieną tašką. Nes vyrai to nedaro. O aš tikiuosi, kad ,,gal ramiai maudomės šiandien?”.
Moteris savyje turi didžiulę dovaną, ji turi poreikį šeimai. Ji nori rūpintis šeima, aplink save sukurti jaukią, gerą vietą visiems. Moteris – tai namai. Ji jaučia pasaulį. Taip, mes vertiname viską emocijomis, kas mus riboja, bet šis jausmų pasaulis daro mus jautresnias kitiems. Todėl mes gimdome vaikus, juos auginame, auklėjame. Tai mūsų tikrasis gyvenimo variklis, teikiantis džiaugsmo. Moteris šeimoje siekia pasėti teigiamas vertybes, rūpestį vienas kitu. Ji to trokšta ir savo troškimu kreipiasi į vyrą, kuris stengiasi ,,sumedžioti” tai savo moteriai. Moteris nori jausti, kad priklauso savo vyrui.
Vyrui iš prigimties duotas poreikis jausti moters norus ir juos užpildyti. Vyras nejaučia šeimos, aplinkos taip stipriai kaip moteris, todėl jie turi būti partneriai. Papildyti vienas kitą.
Tad žvelgiant į berniukus, jaučiasi jų pastangos kažką atnešti, paduoti, paguosti ir pan.. o mergaitės savo kūno kalba išduoda, kad jos prašo, laukia, tikisi. Sudėtingų apraiškų vaikuose nepamatysime dar, bet jų skirtumai verčia gerokai pakeisti bendravimo pobūdį.
Nors iš pirmo žvilgsnio šiandieninis vaizdas visai kitoks, net nekvepia tuo, apie ką rašau, nes viskas tiesiog ,,apaugę” visiškai atitolusiom nuo Gamtos, žmogaus iškraipytom vertybėm, bet aš žvelgiu į savo vaikus ir matau juose tą teisingą moters ir vyro prigimties sėklą. Kaip bus toliau priklausys nuo dirvos, kurioje jie augs (aplinkos), bei mūsų rūpesčio. Tačiau negaliu ignoruoti to, kokie jie yra. Jie skirtingi. Skirtingas ir mano priėjimas prie kiekvieno. Kas žavi mergaites, berniukai net nepastebi. O kas patinka berniukams – mergaitėms atrodo neįdomu. Galima išvedžioti visokių teorijų, pasiteisinimų, tačiau kviečio grūdo nepakeisi. Tai kvietys, ne saulėgrąža, kad ir kaip norėtume jos.
Moters ir vyro tema labai plati, bet kviečiu, pradžiai, tiesiog stebėti savo vaikus ir paieškoti juose savęs, bei savo partnerio. Aptarti tai su savo antrąja puse. Mažiau bereikalingos trinties namuose dėl dalykų, kurių mes net nenulemiam, stipresnis ryšys ir pavyzdys vaikams kaip išlikti ir veikti drauge. Dviguba nauda.
