Ne kartą esu paklausta kas yra integralus auklėjimas. Kuo daugiau mokausi, tuo sudėtingiau man tai pasakyti. Bet 100% žinau, kad tai metodas tiesiog privalomas ugdymo srityje.
Nemaža dalis tėvų veda vaikus į įvairius užsiėmimus, kad vaikai greta savo savybių lavinimo įgautų ir socialinių įgūdžių. Kiek iš jų tikrai gauna rezultatus?
Tampa labai populiaru pasinaudoti tais dalykais, kurių žmogui tikrai reikia ir tiesiog iš jų užsidirbti. Kiekviename būrelyje siūloma paslauga yra – vaikų bendradarbiavimas, komandinis darbas ir daug panašių skambių žodžių. Tačiau kiek išbandėme (bet vis dar atkakliai ieškome), niekur neradau, kad atsirastų žmonės tikrai dirbantys ties vaikų tarpusavio santykiais. Dažniausiai sprendimas paprastas – vaikai paliekami išsiaiškinti patys. Juk neva reikia pasiruošti gyvenimui, konkurencijai ir t.t. Tai tas, kuris stipresnis, mažiau išauklėtas valdo, o santūresnis, mandagesnis, tylesnis vaikas …
Galbūt sakysite tai normalu, pasaulis gi toks. Įsivaizduokite: sumokėjote nemažą sumą pinigų, kad jūsų mažametis vaikas lavintų tam tikrus sugebėjimus. Užsiėmimai vyksta porose. Šaunu, tegul mokosi dalintis. Bet staiga, vietoj to, kad vaikai dirbtų dviese, stipresnis už jūsų sūnų vaikas pasiima visas priemones ir dirba vienas. Mokytoja kartą mandagiai pasako vaikams dalintis. Ir čia metodikos pabaiga. Toliau vaikai palikti aiškintis patys. Rezultatas – jūsų sūnus negavo jokių žinių ir praktikos tą dieną, nes buvo liūdnas, piktas ir prie tuščio stalo. Jo jausmai niekam neįdomūs. Kitas vaikas irgi prarado šansą išmokti nusileisti ir ieškoti sąveikos taškų su partneriu. Ir negana to, jūs sumokėjote už visa tai.
Kodėl šis pavyzdys? Nes jis parodo kaip reikalingas integralus auklėjimas, kurio dėka vaikai mokomi darbo kartu, bendradarbiavimo, laikymosi bendro tikslo, tikros partnerystės. Be papildomų mokymų, praktikos tiesiog neįmanoma vaikams natūraliai dirbti kartu. Tai būtų tiesiog ignoravimas žmogaus prigimties, kuri nėra linkusi dalintis ir galvoti apie kitus. Net suaugusiems sunku padaryti kažką gero kitam, nusileisti kitų nuomonėms, priimti kritiką, patylėti. O čia kalbame apie vaikus.
Integralaus auklėjimo metodika yra raktas į sėkmę visuose sistuacijoje, nes jis leidžia pažvelgti į save iš šalies, nuolatos laikytis bendro grupės intereso, kuris parodo teisingą kryptį. Svarbu neužslopinti savęs, bet suvokti kas su tavimi vyksta. Jeigu pamokose, būreliuose būtų tokie apmokymai – rezultatai būtų visai kitokie. Vaikai išmoktų daug daugiau, nebijotų atsiskleisti, susikauptų ir darytų tai kas iš tiesų patinka, palaikytų vienas kitą, įveiktų daug psichologinių dalykų, apie kuriuos net nekalbama ir dirbtų kaip viena komanda.
Tad norisi tik paprašyti: būkime atidesni aplinkai, į kurią paleidžiame savo vaikus. Ir nepamirškime, kad už jokius milijonus nenupirksime gero auklėjimo vaikams, jeigu patys tėvai neprisiderinsime prie esamo laikmečio ir neišeisime iš savo komforto zonos, ieškodami tinkamo auklėjimo mūsų vaikams. Viskas prasideda šeimoje.
