Keletą dienų galvoje sukasi klausimas – ką vaikams gali duoti tėvai?
Šiandien jaučiasi toks milžiniškas atotrūkis tarp kartų, kurį vis dar bandome kompensuoti išoriniais dalykais. Bet dažnai jie tik sukuria iliuziją, kad mes turime tarpusavio ryšį.
Atrodo, kai aš buvau maža, viskas buvo gerai. O kas šiandien pasikeitė? Kodėl mūsų vaikų netenkina gyvenimas toks, kokį turėjome mes? Ko jie tikisi iš savo tėvų? Ko mes nesuteikiame šiai kartai, kad jie ,,bėga” ir nuo mūsų, ir patys nuo savęs į virtualų pasaulį?
Mano gyvenime vis daugėja pavyzdžių, kuomet pastebiu, kad atotrūkis tarp kartų vis ryškėja. Seneliai, tėvai ir vaikai – kiekvienas kalba tarsi savo kalba, gyvena savo laikmečiu. Mums tikrai trūksta sąlyčio taškų, kuriuose visos kartos rastų bendrą kalbą. Svarbiausia, kad visi kaip ir nori palaikyti santykius, bendrauti, bet tai nepavyksta…
Liūdina ir vis didėjantis depresijos skaičius tarp vaikų. Dažnai tėvai tikisi, kad vaikai bus tokie kaip jie buvo ar yra, domėsis tais dalykais, kuriais domėjosi jie, svajos studijuoti, dirbti, sukurti šeimas, o jaunuoliai elgiasi kone priešingai. Jie nemato prasmės kodėl reikia aukoti savo gyvenimą, dirbti tiek daug ir nebūti laimingu. Todėl akivaizdu, kad vaikai matydami savo tėvų gyvenimo pavyzdžius, jaučia, jog tėvai negali jiems duoti ko jiems reikia, todėl gana anksti emociškai atsiskiria nuo tėvų, užsidaro savyje.
Šiandieninis konfliktas tarp tėvų ir vaikų tame, kad vaikai turi pakilti į visiškai naują egzistavimo lygį, nei egzistavo jų tėvai. Jie turi savo tarpusavio ryšiuose atskleisti sekančią savo egzistavimo pakopą, kuri nesibaigia tik materialiais dalykais. Tai pakopa, paremta socialiniais ryšiais.
Ankstesnės kartos taip pat siekė tarpusavio ryšio, tačiau tai vyko pasąmoningai, jos nežinojo kaip tiksliai tai išreikšti, o šiandien vaikai gali tą padaryti. Tik, dėja, ankstesnės kartos (net nežinodamos) tai stabdo kaip neva nenormalų dalyką.
Man tai čia kažkoks paradoksas! Šiandienos karta nori atskleisti egzistavimo esmę, neatlikti bereikalingų veiksmų, iš tiesų džiaugtis gyvenimu, neapsiriboti tik materiliais dalykais, bet jų vidiniai klausmai ir ieškojimai gęsinami vaistais kaip neva tai hiperaktyvumas, depresija ir pan.. tada naudojame įvairias naujausias technologijas, terapijas, vaistus, kad tik sužadinti norą gyventi, o galiausiai grąžiname atgal į ,,savo” pasaulį, kuris jaunimui jau seniai praeitas etapas.
Tai tarsi vaikas nori atidaryti duris, o tėvai draudžia ir bando įtikinti gyventi uždarytomis durimis. Nes jie tai nežino kas yra už jų ir nori apsaugoti vaiką. Tačiau tas noras vaiką ,,drąsko” iš vidaus, mat jo gimimo ir gyvenimo esmė ir yra atverti tas duris.. tai čia ir gaunasi tas konfliktas. Tiesiog visų kartų auklėjimo spraga, kuri šiandien labai ryškiai matosi.
Iš vienos pusės, viskas baugina, nes tai globali problema, ne vienos šeimos reikalas. Bet iš kitos, taip kaip atsirado ir išnyko dinozaurai, taip ir žmonės pasieks reikiamo išsivystymo lygmens.
Jei atvirai, tai vis dar nežinau ko vaikams konkrečiai reikia, kokia ta kita egzistavimo pakopa, bet esu užtikrinta, kad ateityje gyvenimas tikrai nebus toks, kaip buvo mano, ar mano tėvų, senelių.
Tad savo vaikams ar anūkams turiu šansų išlikti artima, jei stengsiuosi suprasti ir palaikyti tai, kad vaikai tinkamai siekia savo gyvenimo tikslo, tos sekančios egzistavimo pakopos.
Taip kartu viską ir atskleisim 🖤🤝.
