Vyras užsiminė skaitęs straipsnį apie tai, ką viena meilužė norėjo perduoti visoms žmonoms.
Pagrindinė žinutė buvo ta, kad vyrai susiranda meilužes, nes žmonos nepatenkina jų seksualinio poreikio. Tad straipsnio autorė kreipėsi į visas žmonas, kad jos pagalvotų apie tai ir paskui nesiskųstų, kad vyras ,,pabėgo”.
Mes dažnai su vyru kalbame apie moters ir vyro prigimties subtilybes, nes tas pažinimas padeda ne tik sužinoti daugiau apie save ar Jį, bet ir stiprinti tarpusavio santykius, kurie ir nulemia paliks, nepaliks ir t.t..
Žvelgiant tik į vyro poziciją, tai taip, meilužė kaip ir teisi. Vyrai turi tokį prigimtinį potraukį seksui. Jeigu jo negali patenkinti su žmona, tai jis ir ieškosi kuo ja pakeisti.
Bet čia tiek sluoksnių… Nesu tikra, kad išeitis būtų pasiduoti vakarietiškai madai ir siekti tapti meiluže savo vyrui. Moters visai kitokia paskirtis gyvenime.
Aš linkusi ieškoti priežasties giliau, remiantis mokslu apie žmogaus prigimtį. Manau, jog siekis tapti meiluže savo vyrui būtų tik laikinas sprendimas. Neišsiaiškinus priežasties, nieko neduos išorinis ,,maskavimas”. Problema vis kils ir kils į paviršių.
Kame šaknys?
Yra daugybė situacijų, ir kiekviena jų unikali, tačiau pastebėjau bendrą daugumai moterų fenomeną – gimus vaikui, gimsta ir atšalimas, seksualinės traukos sumažėjimas iš moters pusės, hormonų veikla sutrinka ir požiūris į gyvenimą kardinaliai pasikeičia.
Mano aplinkoje keletas šeimų išgyveno tikrai sunkius momentus ir visos moterys kartojo kaip susitarusios: ,,aš net nežinau kaip aš nepastebėjau, kad jis turi kitą”.
Sunku pastebėti, kai mama tarsi 24/7 ,,pajungiama” prie kūdikio: jos gyvenimo ritmas pagal kūdikį, jos mintys apie kūdikį, jos džiaugsmai ir pasididžiavimas dėl kūdikio. Ir tai ne tai, kad ji pati taip norėtų, bet tiesiog taip natūraliai įvyksta. Ir palaipsniui vyras atsiduria labai tolimame plane.
Ir tai ne Ji ar Jis kalti. Tokie yra gamtos dėsniai, apie kuriuos net nežinome.
Mes dažnai su vaikais žiūrime dokumentiką apie gyvūnus ir žaviuosi ta tobula gamtos veikimo sistema. Patinai bando užkariauti patelę arba pati patelė atsirenka, kuris bus jai tinkamesnis partneris jaunikliams. Apsiporuoja. Patelė atsiveda jauniklius ir daugumoje rūšių patinas tampa nereikalingas. Netgi yra gyvūnų, kad ir motinai po kelerių metų dingsta motinystės instinktas ir ji nebejaučia, kad tai jos jaunikliai. Jokių jausmų, dramų. Kai pagalvoju, tai mums pasisekė, nes šioje sistemoje tik žmogus apdovanotas galimybe jausti ryšį visą gyvenimą.
Taip, kaip gamta valdo apvaisinimo, nėštumo, gimdymo procesus, taip ji valdo ir visa kita mūsų gyvenime. Jeigu moteris nejaustų didesnės traukos kūdikiui už vyrą, tai ji tinkamai juo nepasirūpintų. Jau pirmąją bemiegę savaitę turbūt paliktų kūdikį. O dabar ji negali, nes turi vidinį ryšį su vaiku. Tas ryšys, kas benutiktų, laiko ją šalia vaiko, budina jai norą rūpintis vaiku (kalbama apie moteris, su motinystės instinktais). Tai labai didelė dovana.
Tad žvelgiant į šį tobulą motinos ir vaiko pavyzdį, santykiuose matau vienintelę išeitį – stiprinti vidinį ryšį tarp vyro ir moters. Dažnos skyrybos, meilužės ar meilužiai – tai tik rezultatas to, kad nėra tikro ryšio, kad nesugebame gyventi aukščiau gyvūninio lygmens, kuriame viskas jau apsręsta hormonų, prigimties ir t.t.
To reikia mokytis. Tai menas. Žmogaus kūrimo menas. Mums tai nauja, mes to siekiame, o mūsų vaikai gali tuo jau gyventi. Norisi, kad jie dar iki sukuriant šeimas koncentruotųsi į santykių kūrimą, suprastų jų vietą mųsų gyvenime. Ir kad ir kas benutiktų vyras stentųsi negyventi tik vedinas gyvūninių instinktų, ir jaustųsi daug daugiau duodantis ir gaunantis palaikydamas žmoną, visą šeimą. Moteris taip pat, liautųsi bandžiusi tapti super meiluže ir ramiai atsiduotų visa savimi vaiko, šeimos priežiūrai, auklėjimui, kas ir yra jos tikroji savirealizacija. O tokių santykių garantas – abiejų partnerių pastangos gyventi tik dėl jų ryšio, tikros meilės.
