Dažnai sakoma, kad tėvų pavyzdys yra geriausias mokytojas vaikams. Tai ir susimąstai – o kokį pavyzdį turėčiau rodyti savo vaikams?
Būdama mama matau, kad tėvystės reikia mokytis. Kai žinai ką, kodėl darai, tada visai ir kitokius įrankius naudoji.
Siekiu užauginti būsimus tėvus, jaunuolius, kurie sugebės ne tik susilaukti vaikų, bet ir supras kodėl juos auginame, kodėl gyvename, kokia linkme vystomės ir, kad viso to reikia mokytis. Savaime nieko nevyksta. Jeigu nori gyventi laimingai, tai žmogus visur turi dėti pastangas.
Dėja, ne visi tai nežino ar tuo vadovaujasi gyvenime. Dažniausiai žmonės tiesiog vedimi natūralios prigimties susilaukia vaikų, o tada vaikai kenčia, nes negauna reikiamo auklėjimo, stabilios gyvenimo krypties, kuri sutaptų su šiandienos žmogaus evoliucijos etapu, su dabartinia karta.
Dabar pasaulis kitoks, negu buvo anksčiau. Šiandien egzistuoja kur kas daugiau negu maistas, darbas, namai. Žmogus yra tarsi stumiamas sąmoningai dalyvauti gyvenime, visoje gamtos sistemoje, pažinti visa tai ir valdyti savo gyvenimą. Savarankiškai. Sąmoningai.
Žinoma, kad vaikas intensyviai mokosi iš aplinkos. Ką mato – tą daro. Kaip gyvena tėvai – taip gyvena ir vaikas. Ką apie kitus kalba tėvai – tą kalbės ir vaikas. Tad jeigu noriu, kad vaikas augtų doras, sąmoningas žmogus, tai aš savo pavyzdžiu turiu jam ir sukurti tokią aplinką.
Tėvai tarpusavyje sąveikaudami kuria namuose atmosferą, kuri duoda vaikams gyvenimo kryptį. Ji augina vaikus, net jegu ir vaikai pakeičia aplinkas. Tai čia kaip ir mūsų šeimos ,,daržas”. Bet atitinkamai turime nuolatos rinkti ir išorinę aplinką: žaislus, knygas, žmones, kurie supa, vaizdinę medžiagą, būrelius ir pan..
Man ugdyti vaikus reiškia suteikti jiems tinkamą, patogų socialinio bendravimo vystymąsi ir tame fone kartu aiškintis kodėl mes gyvename. Ir visa tai, pasirodo, galiu pasiekti naudodama patį efektyviausią įrankį – savo asmeninį pavyzdį.
