Jau nuo seno žinoma, kad atmosfera namuose labai stipriai priklauso nuo namų šeimininkės – moters.
Šiame šventiniame periode stengiausi suorganizuoti viską taip, kad šeima jaustų pakylėtą kalėdinę nuotaiką, kad šventės nebūtų tik dovanų priėmimas iš tėvų, senelių, tetų, dėdžių, draugų, kad namuose detalės pačios kurtų jaukumą.
Atrodo apgalvojau daug dalykų, stengiausi, bet jau pirmąjį vakarą kažko trūko… 😕 Vakare dar ilgai negalėjau nurimti. Galvojau ko trūko ir ką būtų galima pridėti kitai dienai.
Po detalios įvykių apžvalgos supratau iš kur kilo tas ,,trūko”, tas savotiškas nusivylimas, ta vidinė tuštuma. Pasirodo, kad kelias dienas viską organizavau taip, kaip aš įsivaizdavau, vis pamiršdama kaip to iš tikro norėtų kiti. Galvojau kas man pakelia ūpą, bet ne visada įvertinau, kas patinka kitam. Mano lūkesčiai buvo vieni, o visų kitų kiti. Įdėjau daug pastangų, tačiau niekas galbūt net nepastebėjo, nes tie dalykai, kurie svarbūs man, nebūtinai tokie ypatingi kitiems. Ir tai sukelė nusivylimą, nes turėjau vieną būsenos viziją, o realybėje ji buvo kiek kitokia.
(Turbūt svarbu pabrėžti, kad kalba eina apie vidinį jausmą, kad kažkas netaip, ne apie vaišių stalą, aprangą ir pan.)
Po tokio atradimo, kitą dieną pradėjau kitaip: stengiausi pirma išsiaiškinti kokius kalėdinius pusryčius įsivaizduoja vaikai, o tada derinti au tuo ką galime realiai pasigaminti. Klausiausi kokią šeimos dieną įsivaizduoja vyras, kad galėčiau prisidėti prie jo vizijos savąja.
Pradžia nebuvo lengva, bet bent jau stengiausi, kad šeimos poreikiai būtų išgirsti ir kiek įmanoma įgyvendinti. Tai nėra naujas dalykas mūsų gyvenime, ypač kai ugdymo programoje taikau “child’s-led-learning” (vaiko noro lydimas mokymasis), tačiau kasdieniame gyvenime visai užsimiršo 😁🙈.
Pradėjus gyventi “families’-led-living” (šemos noro lydimu gyvenimu) principu pasaulis nušvito kitomis akimis. Rimtai! Pasidarė lengviau, nes atkrito didžiulė planavimo dalis, kuri vienaip ar kitaip buvo tik mano žaidimas ,,Kalėdos” 😁. O vaikų ir vyro reakcijos dar labiau motyvavo būti tikra mūsų namų šeimininke, atsakinga už tai, kad kiekvienas mūsų namuose jaustųsi mylimas.
Net jeigu tai reiškia, kad kartais vardan to reikia kažką paaukoti iš savo pusės, kažkur nusileisti ir pirma vadovautis kitų poreikiais. Šviežiausias pavyzdys – Naujųjų metų išvakarėse apsirengti išgalvotais kostiumais, nors giliai širdyje gal ir kitaip įsivaizdavau Naujųjų metų vakarienę, tačiau sūnus tokiu būdų norėjo pakelti ūpą! Argi galėjau sakyti: ,,Ne, šiandien puošimės kaip į šventę”? Vaikas taip įsivaizdavo šventę.
Labai džiaugiuosi pačia situacija, kuri kaip ir apribojo mus uždarame šeimos rate, tačiau leido atrasti tokius praktinius atradimus, kurių dėka bent trumpam pasijutau tikra moteris, tikra namų karalienė. Iš vienos pusės karalienė, sugeba vadovautis savo karalystės gyventojų poreikiais. 👸🏻 (taip buvo visais laikais). Iš kitos pusės, visiškai įvertinta, išklausyta ir mylima.
Šios šventės tikrai padovanojo kažką tokio neapčiuopiamo, tokio, kas pakeis visos šeimos gyvenimą.
O čia įrodymas, kad makiažą ir progą apsivilkti suknelę ,,iškeičiau” į ryšį su savo sūnumi. Jis tai įvertino 🖤.
