Vaikai nebeatitinka standartų. Kas kaltas? Tėvai ar mokytojai?
Mokytojai jaučia, kad jų darbas nevertinamas, o šiuolaikiniai tėvai neatsakingi. Tėvai jaučiasi nuolat kaltinami ir nesupranta, kodėl mokykla neatlieka savo darbo.
Ir kokį pavyzdį mato vaikai, kurie taps tėvai ir tie patys mokytojai? 🥺
Konfliktas tame, kad nėra bendro ugdymo tikslo. Kodėl mes ugdome vaikus? Ką jie turi žinoti gyvendami globaliame pasaulyje? Kas yra mūsų gyvenimo pagrindas?
Sunku pripažinti, bet visa, kas tiko mums, nebetinka mūsų vaikams. Naujoji karta keičiasi ir reikalauja visai skirtingų dalykų negu ankstesnės kartos.
Ir jie keičiasi ne tik tame, kad moka naudotis technologijomis, jaučiasi laisvesni, pasaulietiškesni, bet keičiasi vidiniai jų poreikiai. Prieš daug metų žmogui užteko išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti ir dirbti paprastą darbą. Vėliau žmonės norėjo to paties ir truputį daugiau – studijuoti universitetuose, įgyti akademinį laipsnį. Šiandien vaikai jaučia, kad to mums nereikia. Jie turi stiprų tarpusavio ryšio poreikį. Jie jaučia vidinę įtampą, nepasitenkinimą, nes to pasaulyje nėra. Viskas paremta neigiamos konkurencijos principu, vertinami ir gerbiami nusikalstamų gaujų vadai, stiprūs mušeikos, visuomenės taisyklių laužytojai ir pan.. tokiame pasaulyje nėra vietos pasitikėjimui, saugumui, atvirumui.
Mes net nesuvokiame, kad duodami skirtingas komunikacijos priemones atitoliname vaikus vienus nuo kitų.
Dieną naktį jie tūno telefonuose. Kodėl? Gal, kad smagu, pramogauja. Ne. Jie ten ieško nuoširdaus bendravimo, vidinio ryšio tarp žmonių, kas jų amžiaus tarpsniui ypatingai svarbu. Bet negali to gauti, nes įranga negali perduoti to, ką žmogus turi perduoti žmogui. Todėl vaikuose auga nepasitenkinimas. Greitai dauguma jaunimo norės apskritai išmesti visas komunikacijos priemones, nes matys, kad tai tik juos painioja, suka aplink pirštą ir geriau yra būti vienam.
Man, kaip mamai, jau dabar kyla rūpestis, o kuo tai pakeisti?
Mačiau pavyzdį, kur scenarijus labai panašus. Paauglys pradėjo domėtis gamtos mokslais, dėsniais, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, norėjo su tėvais pasiaiškinti apie žmogaus vidinį pasaulį, santykius tarp žmonių, tačiau tėvai palaikė tai nenormaliu dalyku, užrašė vizitui pas psichologę ir liepė negaišti laiko, o geriau mokytis, kad ateityje susirastų darbą. Per laiką vaikas užsidarė savyje. Nebepasitiki savimi. O tėvai gi norėjo tik geriausio.
Ši situacija parodo, kad tėvams sunku suprasti savo vaikus, nes galbūt jie neturi tokių klausimų, džiaugiasi, kad turi būstą, darbą ir yra sveiki. O ko dar reikia žmogui?!
Mano vaikai dar pakankamai maži, tačiau juose jau matau mūsų ryšio jėgą. Joks žaislas, pramogos ar skanėstai negali atstoti mūsų bendravimo su jais, kai tu žiūri į akis ir klausaisi jų pasakojimo visa širdimi. Kai parodai, kad jie tau rūpi, jie tau įdomūs, unikalūs ir labai reikalingi. Kad mes esame šeima ir palaikome vienas kitą.
Ar dažnai vaikai gauna tokią galimybę artimųjų rate? Darželyje? Mokykloje? Visuomenėje?
Mes bandome suteikti vaikams įvairias priemones siekti savo tikslų, bet akivaizdu, kad jos netinka. Priešingu atveju vaizdas būtų kitoks.
Naujosios kartos tikslas – ne profesija, o žmogiškieji santykiai. Ir šis vidinis poreikis jau dabar griauna visas švietimo sistemas, visą seną santvarką, standartinius auklėjimo šablonus ir varo mus ,,iš proto” 🙈.
Neturiu protingo patarimo ką daryti. Žinau tik viena, kad dabar yra etapas, kuriame turime padėti kiekvienam ir pačiam sau jį praeiti.
Kartu su vaikais turiu mokytis žmogiškųjų santykių paslapčių, kaip sukurti bent jau mini visuomenę – šeimą, kad visi gyventume gerai, saugiai, jaukiai, laimingai. O platesni ratai… su laiku, manau irgi atsiras 🙂. Kaip sakoma: ,,Krizė – kažko naujo pradžia”.
